Lietuvė pranešė, kad susitikime pasisakė Norvegijos „Caritas“ ir „Kirkens Bymisjon“ organizacijų vadovai.“Palyginti su Oslo lietuvių bendruomene, tos organizacijos – milžinės. Iš imigrantų organizacijų tik lietuviai gavo žodį.
Tai tikrai pirmas kartas, kai klausia mūsų nuomonės ir kviečia mane, o ne aš lendu į akis. Dar labai svarbu, kad šiandien Norvegijos vyriausybei buvo įteiktas kupinas susirūpinimo raštas iš šalies vaiko teisių apsaugos specialistų. 100 Norvegijos Vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų pradėjo rinkti parašus dėl būtinybės skubiai spręsti vaikų teisių pažeidimus jų šalyje. Problemos mąstai taip išaugo, tad patys norvegai nebegali tylėti.
Šiuo metu Osle vyksta svarbus pasitarimas tarp politikų ir minėtos iniciatyvinės grupės. Diskusija vyko su Oslo politikais. Pasirodo, politikams daug kas buvo nauja. Viena priežasčių gali būti, kad etninės mažumos vangiai dalyvauja politikoje. Šiurpios istorijos apie „Barnevernet“ atimtus vaikus yra ir pamoka, kuriai imigrantai privalo pasirengti. Ką daryti, kad tragedija neįvyktų, dar sykį primena Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė Lina Baltrukonienė.
– Norvegijoje baigėte studijas, priklausote visuomeninei „Voksne for Barn“ organizacijai, esate Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė ir analizuojate atvykusių integraciją šalyje. Ar Norvegijos privati vaikų priežiūros tarnyba „Barnevernet“ yra peržengusi bet kokias ribas, atiminėdama vaikus, ar atvykėliai nesilaiko Norvegijos įstatymų? – pasiteiravo lrytas.lt L.Baltrukonienės.
– „Barnevernet“ klausimas nėra juodai baltas. Abi pusės – ir lietuvių šeimos, ir tarnybos darbuotojai – neretai nesupranta vieni kitų. Nemažai tėvų atvyksta iš Lietuvos provincijos, neturi bendravimo su skirtingomis kultūromis patirties.
Kultūriniai skirtumai yra esminis dalykas, tačiau nė viena pusė nenori gilintis į kitos pusės žaidimo taisykles ir suvokti kitokį požiūrį į pagrindines vertybes – šeimą ir vaikus. Norvegai savo šalyje nustato taisykles ir jų privalu laikytis.
Tai teisinga, tačiau kaip gi su žmogaus teisių pažeidinėjimu ir demokratija? Ne vien lietuviai patiria problemų dėl „Barnevernet“ tarnybos veiklos, bet ir kiti imigrantai bei patys norvegai.
- Kokius pažeidimus dažniausiai daro tarnybos darbuotojai?
– Neseniai Norvegijoje atlikto tyrimo išvados rodo, kad tarnyba dažnai nusižengia savo pačių reglamentui ir net įstatymams. Sistema nėra ideali dėl atkaklaus uždarumo ir nenoro viešinti savo veiklą. Visuomenei nėra iki galo aiškios jų taisyklės ir pagalbos priemonių taikymas.
Didelė bėda – teismai, nes tėvų balso ten labai dažnai iš viso nesiklausoma, jais netikima ir į jų argumentus neatsižvelgiama.
Apklausos atliekamos ne pagal taisykles, nesilaikant žmogaus teisių. Kritikuojamas ir jaunas daugelio „Barnevernet“ darbuotojų amžius, asmeninės patirties trūkumas, vos trejų metų studijos bei menkas dėmesys kitų kultūrų suvokimui.
Mažai kitos etninės kilmės darbuotojų, daugiausia dirba norvegai. Dar mažiau iš mums artimesnės Rytų Europos.
Didelis trūkumas – sistemos nelankstumas, kai situacija keičiasi (imigracija iš buvusio sovietinio bloko labai išaugo 2009-10 metais, tačiau pokyčių „Barnevernet“ tarnyboje dėl to neatsirado – jie nesigilino į atvykėlių psichologiją ir ankstesnio gyvenimo patirtį bei įpročius). Neretai tarnybos darbuotojai ir net darželio pedagogai nelabai nutuokia apie dvikalbių vaiku kalbos raidą.
- Kas šios tarnybos veikloje yra pažangu?
– Aš pati priklausau visuomeninei „Voksne for Barn“ organizacijai ir per seminarus dažnai susitinku ir su „Barnevernet“ darbuotojais. Tarp jų yra puikių žmonių ir patyrusių profesionalų.
Protestuojantieji nesuvokia, kad 80 procentų atvejų „Barnevernet“ šeimoms siūlo realią ir naudingą pagalbą (padeda finansiškai, suteikia vietą darželyje, pasiūlo socialinių paslaugų). Tik penktadaliui šeimų tarnyba taiko ribojančias priemones (pavyzdžiui, vaiko perdavimą globai).
Nukentėjusių lietuvių skaičius didesnis, nei praneša valdininkai, bet nėra toks didelis, kaip gali pasirodyti iš žiniasklaidoje skelbiamų istorijų. Nemažai atvejų, kai „Barnevernet“ tiesiog uždaro bylą, kai šeima susitvarko. Apie tai lietuviai nelinkę pasakoti, todėl apie pagalbą išgirstame mažai.
- Kokias klaidas dažniausiai daro lietuvių šeimos, kai patenka į „Barnevernet“ akiratį?
– Lietuvių šeimos dažnai neprašo vertėjo, o supranta ne viską. Gal nori parodyti, kad stengiasi išmokti kalbą, kad gali susitvarkyti patys.
Pasitaiko kurioziškų nesusikalbėjimo pavyzdžių. Sakysime, motina, kuri norėjo skirtis su psichologiškai smurtaujančių vyru, netgi jau gyveno atskirai, prasidėjus bylai, sugrįžo atgal pas smurtaujantį sutuoktinį, nes po susitikimų su tarnybos darbuotojais jai atrodė, kad jos, kaip vienišos motinos, statusas bus menkesnis ir ji neteks vaikų.
Tarnybos darbuotojai vėliau man teigė, kad jų pozicija buvo priešinga. Jie nerimavo dėl vaikų būtent todėl, kad motina neturėjo tvirtos nuostatos ir būtų svarstę, ar nereikia vaikams ieškoti globėjų, jei motina nutartų likti su vyru. Tuo atveju viskas baigėsi gerai, motinai buvo skirta pagalba.
Lietuviams sunku pripažinti bėdas. Moterims gėda prisipažinti, kad šeimoje smurtaujama. Labai ilgai mėginama nuslėpti skaudulius, išsivysto aukos sindromas.
O Norvegijoje smurtu prieš vaikus laikomas ne tik tiesioginis smurtas prieš juos, bet ir kai vaikai gyvena smurtaujančioje aplinkoje. Nepranešdama apie smurtą, motina tampa nusikaltimo bendrininke ir netgi rizikuoja dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Tarnyba tokį elgesį vertina kaip motinos negebėjimą pasirūpinti vaiku. Motina mano, kad daro dėl vaiko viską. Norvegė išeitų, lietuvė kenčia. Moterys čia kitaip auklėtos, finansiškai stipresnės.
- Kokių žinių pirmiausia privalu įgyti atvykus gyventi į Norvegiją su vaikais?
– Susipažinti su įstatymais ir sužinoti, kaip veikia „Barnevernet“ tarnyba. Darbo imigrantams skiriami norvegų kalbos kursai, kuriuose dėstoma ir kultūrinio supažindinimo dalis.
Už kursus reikia susimokėti.Tai nėra pigu, bet labai patarčiau investuoti į kalbos mokymąsi bei kultūros pažinimą. Ypač jei imigruoja visa šeima su vaikais. Lietuviai neretai žinių rankiojasi iš socialinių tinklų ar pažįstamų.
