Išlikę duomenų, jog šioje Kauno bažnyčioje prieš kelis dešimtmečius buvo pakrikštyta ir lietuviškų šaknų turinti Rusijos dainininkė Kristina Orbakaitė, Alos Pugačiovos duktė.
K.Orbakaitė vaikystę praleido pas senelius, savo tėvo Mykolo Edmundo Orbako tėvus, Šventojoje. Tačiau M.E.Orbakas iki 16 metų su tėvais gyveno Kaune netoli Karmelitų bažnyčios.
„Žinoma, yra išimčių, kai baimindamiesi santvarkos, tačiau norėdami išlaikyti tadicijas, žmonės prašė kunigų nieku gyvu bažnyčios knygose nepalikti jokių įrašų“, – pasakojo klebonas.
Prieš kelis dešimtmečius neretai aukštas pareigas einantys kauniečiai šioje bažnyčioje buvo krikštijami, tuokiami ir pasirengimo santuokai kursus lankė slapta – naktimis ar vakarais, nedegant šviesai, kartais rūsyje, į pastatą žmonės įeidavo pro šonines duris.
Dalis kauniečių krikšto ar santuokos sakramentą priimdavo namuose, apeigose dalyvaujant kunigui. Būtent apie jas duomenų bažnyčios knygose ir nelikę.
Tarpukariu Kaune tuokėsi ir nepilnamečiai, netrūko savižudžių, o sovietmečiu slapta buvo krikštijama ir tuokiama bažnyčios rūsiuose. Karmelitų bažnyčioje galimai buvo pakrikštyta ir rusų estrados žvaigždė K.Orbakaitė.
Karai, gaisrai ir potvyniai aplenkė pačiame miesto centre esančioje Kauno šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje saugomas miestiečių gimimo, krikšto, santuokų sakramentų bei mirčių metrikų knygas.
Lietuvių, lotynų, lenkų, vokiečių ir rusų kalbomis išlikusiuose rankraščiuose įamžintos šioje šventovėje krikštytų, sutuoktų ar į paskutinę kelionę palydėtų žmonių gyvenimo istorijos apima daugiau kaip 130 metų laikotarpį – nuo XIX amžiaus pabaigos iki pat šių dienų.
Bažnyčios knygos – ne tik vertingas istorinis ir kultūrinis palikimas. Jos įrodo ir tai, kad nei Kauną trypusios svetimos kariuomenės, nei okupaciniai režimai nesumažino miestiečių pamaldumo ir nesunaikino tradicijų.
Bet drauge įrašai knygose sutrupina mitą, kad tarpukariu kauniečiai buvę dorybingesni ir laimingesni. Nepilnamečių santuokų ir savižudžių gausa anuomet glumina.
Pirmą įrašą sunku įskaityti
Karmelitų bažnyčioje seniausios saugomos knygos – santuokos užsakų klausimynai. Pirmasis įrašas siekia 1884 metų balandžio 15 dieną. Jis parašytas rusų kalba, sunkiai įskaitomas dėl neaiškaus rašto.
Seniausios gimimo ir krikšto knygos pradėtos vesti 1891–1893 metus.
„Netrūksta žmonių, klausiančių, kur iš bažnyčios dingo ankstesnės knygos. Atsakymas paprastas – XVI amžiuje pastatyta bažnyčia carinės Rusijos imperijos okupacijos metu – 1845 metais kartu su vienuolynu buvo uždaryti.
Šioje vietoje laikyti vežimai ir arklių pakinktai, vėliau ji tapo pėstininkų pulko kariniu sandėliu. Katalikams ji buvo grąžinta 1881 metais.
Neaišku, kur yra XIX amžiaus pradžios ir dar ankstesnės bažnyčios knygos“, – tvirtino Kauno šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos klebonas Renaldas Šumbrauskis.
Bendrų taisyklių nebuvo
Dvasininko teigimu, pirmieji rankraščiai rašyti rusų kalba, nors kai kur galima rasti ir lotyniškų, lenkiškų, net lietuviškų įrašų. Nemaža dalis senųjų įrašų sunkiai įskaitomi ne vien dėl neaiškaus kunigo rašto – kai kuriuos apgadino laikas.
Vartant senąsias bažnytines knygas matyti, jog joms pildyti kurį laiką nebuvo jokių bendrų taisyklių ar normų, todėl kiekvienas kunigas jas pildė savaip.
Vieni dvasininkai tiesiog glaustai įrašydavo duomenis, kiti ateities kartoms paliko gerokai daugiau žinių.
„Pavyzdžiui, XIX amžiaus pabaigos gimimo ir krikšto knygose įrašų, kuriuose būtų išsamiai aprašyta žmogaus gimimo vieta, data, krikšto data, krikšto vardas, tėvų kilmė ir asmenvardžiai, krikštatėvių asmenvardžiai, yra labai nedaug.
Santuokos knygose kai kur trūksta jaunavedžių, gyvenamosios vietos įrašų, amžiaus ir kitokių svarbių faktų.
Įvedė vokišką pildymo formą
„Aiškūs ir išsamūs įrašai atsirado XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Čia itin jaučiama vokiška tvarka“, – vartydamas senas bažnytines knygas pasakojo dvasininkas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo, kartais ir vėliau, bažnytiniai įrašai pirmiausia atsidurdavo juodraščių knygose, vėliau buvo perrašomi į pagrindines metrikas.
„Kai kurių metų turime ir juodraščius, ir švarraščius, o kai kurių tik vienus arba kitus. Gerai, kad bent vienas variantas išliko“, – kalbėjo kunigas.
Nuo 1917 metų daugelis bažnytinių metrikų knygų smarkiai pasikeitė.
Jos tapo ne tik išvaizdesnės, bet ir išsamesnės. Knygos pradėtos pildyti pagal vokišką formą, dažniausiai lotyniškais rašmenimis – vokiškai, lietuviškai, lenkiškai arba pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai.
Skubėjo krikštyti naujagimius
Pavyzdžiui, gimimo ir krikšto knygose, be įprastų klausimų apie tėvų vardus, pavardes ir gyvenamąją vietą, buvo reikalaujama nurodyti, ar vaikas gimė legalioje santuokoje, iš kokios giminės kilusi jo motina, kas yra jo krikštatėviai.
Kunigo R.Šambrauskio teigimu, įvairių vokiškų formų bažnytinės metrikų knygos buvo pildomos maždaug penkerius metus. Įrašai apie žmones jose labai tikslūs ir išsamūs.
Dvasininkas įžvelgia didelę istorinę, kultūrinę ir socialinę senųjų bažnytinių knygų vertę.
„Mūsų parapija tuo metu buvo viena iš vos kelių Kaune, todėl ji atspindi nemažos dalies kauniečių gyvenimą.
Matyti, kad žmonės labai skubėjo krikštyti naujagimius. Dėl didelio kūdikių mirtingumo buvo krikštijami vos kelių dienų ar savaitės amžiaus vaikai. Be to, bažnytinės knygos rodo, kad populiariausi buvo šventais laikyti vardai“, – sakė R.Šumbrauskis.
Nepilnametės tekėjo už našlių
Iš anuomet nemažos Kauno parapijos bažnytinių knygų galima spręsti ir apie tai, kaip Kaunas augo po Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
1918 metais šioje parapijoje laimintos 34 santuokos ir pakrikštyti 104 vaikai, po metų – 76 santuokos ir 222 vaikams suteiktas Krikšto sakramentas, dar po metų laiminta 121 santuoka ir krikštyta 290 vaikų.
Bažnytinės santuokos knygos atskleidžia, kad tarpukariu Kaune jaunos nepilnametės mergaitės buvo tekinamos ne tik už vos keliais metais vyresnių jaunikių, bet ir už keliolika ar keliasdešimt metų vyresnių vyrų, neretai našlių.
Beraščių parašai – kryžiai
Vartant senų knygų puslapius akys užkliūva už labai menko nemažos dalies kauniečių raštingumo.
1923 metų santuokų knygoje matyti, jog daugybė jaunavedžių ir jų liudytojų pasirašydavo drebančia ranka.
Sunku spręsti, ar taip nutikdavo dėl didelio susijaudinimo, ar jie į bažnyčią ateidavo išlenkę per daug „arielkos“, tačiau greičiausiai raštas buvo labai nelygus dėl to, kad jaunieji retai rankose būdavo laikę pieštuką ar parkerį.
Netrūko ir tokių santuokos kaltininkų, ir jų palydovų, kurie visiškai nemokėjo rašyti. Beraščiai vietoj parašo tiesiog parašydavo tris kryželius arba tris iksus.
Dažnas mirė garbaus amžiaus
Senose bažnytinėse mirčių metrikų knygose galima surasti įrašų, parodančių priežastis, dėl kurių prieš daugiau nei šimtą metų ir kiek vėliau žmonės iškeliaudavo į anapilį.
Neretai Kauno gyventojai mirdavo sulaukę garbaus amžiaus – 80 ir 90 metų.
Žinant, kokios anuomet buvo medicinos galimybės ir vaistų pasirinkimas, galima daryti išvadą, kad nemažai miestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų buvo tvirti bei sveiki.
Kai kuriose bažnyčios mirties metrikų knygose galima sužinoti ne tik kada, kur, nuo ko, kokio amžiaus žmogus mirė, bet ir kas buvo tėvai, sutuoktiniai, kiek metų gyveno santuokoje, kiek vaikų turėjo.
Turėjo polinkį į savižudybę
„Kaip ir dabar, anksčiau žmonės dažnai mirdavo nuo vėžio bei širdies ligų. Tačiau mirties priežastimi anuomet ypač dažnai būdavo ir tokios ligos kaip skarlatina, džiova, votys, lūžiai.
Dažnai įvardijama, kad žmogus tiesiog mirė nuo senatvės, silpnumo, išgąsčio. Rečiau galima rasti įrašų – nuskendo Nemune ar Neryje, užsimušė“, – pasakojo R.Šumbrauskis.
Bažnytinės knygos parodo, jog polinkį į savižudybę kauniečiai turėjo ir prieš dešimtmečius. Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios mirties metrikų knygose netrūksta įrašų: nusišovė.
Sunku pasakyti, ar savižudžiai anuomet buvo laidojami su kunigu, tačiau bažnyčios mirčių registre žinios apie juos išliko.
Siekia įrodyti giminystę
Kunigo teigimu, bažnytinėmis metrikų knygomis neretai domisi smalsūs studentai, kartais ir mokslininkai, tačiau išsamių mokslinių darbų kol kas nėra.
Bažnytinių knygų prireikia kauniečiams ar jų giminaičiams, kurie, siekdami atsiimti turtus ar žemę, privalo įrodyti giminystę. Žmonės taip pat prašo patvirtinimų apie krikšto ar santuokos sakramentą, pirmąją komuniją.
„Senąsias bažnytines knygas vartyti tenka retokai. Žmonėms dažniau reikia sovietmečiu darytų įrašų. Jeigu jie ar giminaičiai pas mus tuokėsi, buvo pakrikštyti, jiems buvo suteikti kiti sakramentai, dažniausiai šiuos duomenis randame“, – kalbėjo kunigas.
