Politikos apžvalgininkui toks, kad ir aukščiausios valdžios, tekstas yra geriausiu atveju įsidėmėtinas, bet jo negali lyginti su oponentų argumentais, nes tokių paprasčiausiai nei Seime, nei visuomenėje, išskyrus retus atvejus, nėra.
Apžvalgininkui gali asmeniškai patikti ar nepatikti metinio pranešimo forma ir turinys, galima palyginti su buvusiais pranešimais. Apžvalgininkai užsienyje gali ištraukti sau naudingą teksto dalį, kaip tai padarė Lenkijos politologai. Ir tai viskas.
Nekeista, kad mūsų žiniasklaidoje prezidentės metinio pranešimo aptarimuose dominavo formos klausimai, jis net buvo pavadintas „poetiškiausiu“, palyginti su ankstesniais.
Tiesa, pasigesta išsamesnio užsienio politikos aptarimo, papriekaištauta, kodėl nepaminėta Lenkija, JAV, taip pat dėl to, kad, išvardijus dienų dienas permalamas problemas, nesiūloma jų sprendimo. Nors visi tuoj pat pripažino, jog tai būtų kišimasis į vykdomąją valdžią.
Kuo toliau, tuo labiau ryškės prezidento pranešimų, ne tik metinių, konkretaus turinio problema. Stojant į ES ir NATO, Lietuvos prezidentų politinių pranešimų turinio rėmai tarsi buvo savaime aiškūs: kas euroatlantiniame kelyje jau padaryta, kas ne, kas kenkia.
Lietuvišku papročiu tarp eilučių buvo ieškoma prezidento kritikos Vyriausybei. A.Brazauskas turėjo būti atsargesnis, pasverti kiekvieną žodį, nes net dėl menkiausios minties dviprasmybės bemat sulaukdavo aršios dešiniųjų kritikos iš Seimo tribūnos.
V.Adamkus šiuo požiūriu, ES ir NATO klausimais, buvo laisvesnis, užtat nestokojo politikos apžvalgininkų kritikos dėl menko dėmesio vidaus politikai.
Po dešimties metų, dalį valstybės suvereniteto perdavus euroatlantinėms struktūroms, tų pranešimų turinys ėmė komplikuotis. Užsienio politikos dalis, už kurią Lietuvos prezidentas ir yra atsakingas, automatiškai ėmė trumpėti, o vidaus politikos plėstis.
Savaime suprantama, tokiai plėtrai yra konstitucinės ribos, todėl anksčiau ar vėliau turėtų kilti rimtesnė diskusija apie parlamentinę ir prezidentinę Lietuvą. Jau dabar stebimasi, kodėl Briuselyje aukščiausiu lygiu Lietuvai atstovauja prezidentė, nors logiškai tai priklausytų premjerui.
Galiu pranašauti, jog situacija pradės keistis jau po ateinančių rinkimų į Seimą. Tačiau tai bus politikų iniciatyva. Į ką orientuosis Lietuvos visuomenė, sunku pasakyti.
Iki šiol dažnai abstrakčiai paaiškinama, kad nemažai mūsų piliečių vis dar yra pasiilgę „kietos rankos“, „raišo vokiečio“ ar moters vadovės su kokio nors metalo pavadinimu.
Kokia bus jau pirmuosius tvirtus žingsnius politikoje ir visuomeninėje veikloje žengianti nauja karta, labiau nei sunku prognozuoti. Nes kartais atrodo, kad vyresnieji ir politinės prievartos daug gyvenime patyrusieji yra liberalesni už jaunimą.
Ką pasiūlys jaunieji politikai? Kad ir kaip būtų, jie patys, ką išaudę, tuo pačiu ir užsiklos. Svarbu, kad vyresnioji politikų karta nepaliktų tik muziejines vertybes.
Savo metiniame pranešime D.Grybauskaitė kelia pareigos ir atsakomybės problemas. Teksto pradžia skamba pakiliai ir net grėsmingai: „Brangieji, mes susitelkėme ir pakilome pagrindinei pareigai – Tėvynės gynybai. Ne tik nuo agresyvios išorės kaimynystės, bet ir nuo to, kas griauna mūsų Lietuvą iš vidaus.“
Tekstas, kuris savo turiniu ir tonacija beveik identiškas 1991 metų sausio dienoms. Nors šiuo metu nėra tiesioginio karinio konflikto su „agresyvia išore“, visiems aišku, kas turima omenyje. Visa, kas pranešime pasakyta po šių žodžių, priekabiau žiūrint, tik iš dalies juos atitinka.
Atvirai sakant, išvardytoms problemoms nereikia nei „pakilimo“, nei ypatingo visuomenės „susitelkimo“. Karinėje srityje valstybei pakanka nuoseklaus įsipareigojimų vykdymo, o tarnautojams – sąžiningo darbo.
Tai, kad kariuomenė tinkamai nesukomplektuota, – ne išorės grėsmės pasekmė, o mūsų pačių aplaidumas. Kas efektyviau – profesionali kariuomenė ar šauktiniai, dabar niekam neįrodysi. Viskas paaiškės, jei per tikrą mūšį, jei toks kada nors bus.
Prezidentės raginimą susitelkti ginti Tėvynę suprantu šiek tiek kitame kontekste. Iš esmės tai yra kritika buvusioms vyriausybėms dėl per menko dėmesio materialinei gynybos daliai.
Šalies vadovei nekorektiška užsiimti savigyra ir priminti, kad būtent ji pati pakilo į kovą prieš „popierinę“ gynybą. Tiesą sakant, ji tai pasiekė ir tai yra tikrasis, ne vienų metų, jos vadovavimo nuopelnas.
Strategiškai nepasišiukšlino faktiškai nė vienas nepopulistinis Lietuvos prezidentas. A.Brazauskas komplikuotomis jam pačiam politinėmis aplinkybėmis aiškiai pasuko į Vakarus, V.Adamkus lemtingai prisidėjo stojant į NATO ir ES. D.Grybauskaitė energingai pradėjo rūpintis realia šalies gynyba.
Įgyvendinta ir nemažai energetinės nepriklausomybės programos nuostatų, nors kaip ji bus tęsiama, ar naujos atominės elektrinės idėja jau palaidota, iš metinio pranešimo neaišku.
Visiems šiems žygiams reikia profesionalios užsienio politikos. Per pastaruosius metus tai ir demonstruojama. Metiniame pranešime tai ir yra svarioji dalis, visa kita – jautri beletristika.
