Dailių šlaunų ir brangių džinsų 40-metė alkoholikė išniro prie Dizaino kolegijos: iškart nurijau pavydo seilę – tokių grakščių kojų net įsivaizduoti nesugebėčiau. Bet kojos stripinėjo – tarsi asfaltas būtų korėtas.
Jos palydovas, gal 45-erių dendis, – šlaunys irgi labai nieko – dėvėjo toookį brangų švarką, bet rūbo dailumas jėgų nepridėjo: kažkas seniokiška tirtėjo vos apgirtusiame kūne.
Jos plaukai tyčia buvo nudažyti sintetinio žvilgio pilka, kad sodri violetinė išsiskirtų. Tapytas paveikslas – atvirai spoksojau. Iš kur paimti tiek drąsos, kad turėtum pinigų ir vos keturiasdešimties būtum pragėręs savo ištaigingą eleganciją?
Jos plaukai – tokie puikūs ir ilgi. Kažkas juk turėjo iš ryto juos susukti ir išplauti? Tas jo bandymas ją prilaikyti...Tiesiog taurus. Ir – beveik pragertas. Vistiek stovėjau ir žiūrėjau – tiesiai į veidus.
Dieve, visai neturiu drąsos – net prasigerti. Jie irgi žiūrėjo: nejaukiai šyptelėjo. Ne pirmas girtas jų rytas. „Taip būna“, – tarė jis.
Mes visi per arti stovėjom. Poros akys – protingos.
Ji nusijuokė – tarsi būtų blaiva. Ir vos nepargriuvo. Vistiek atkakliai stovėjau.
Jis paėmė ją už parankės, linktelėjo ir jie – lėtai kepestuodami – nuturseno Šilo gatve aukštyn į kažkurį prabangų būstą. Nugaros – grakščios ir prabangios. Jeigu nebūčiau mačius vytimo veiduos, galvočiau: šitiems pavyko.
Mano skurdi apranga šalia jų: kokia atrodžiau juokinga! Pavėlavau ten, kur ėjau, nes tos šlaunys ir tie brangūs klasikiniai švarkai yra tikrų tikriausias paveikslas.
O paskui įlipau į troleibusą, bet vistiek dar buvo anksti, kai mažai kas važiuoja. Ir jį visą per mirksnį kitoj stotelėj užtvindė dvi nuožmios seserys – ryškiai dažytos. Vienos vešlūs plaukai spiegte spiegė. Kita nebuvo tokia ryški, bet kažkodėl apsibrėžus akis taip juodai, jog ketino į karstą. Irgi keturiasdešimtmetės.
Subedė į mane smigias akis – abi, lyg būtų plėšikės. Nieko nesakė, bet vistiek: kaip aš,kažkokia netikša, įlipusi į tą patį troleibusą, sudarkiau jų teisėtos erdvės rytą? Aiškiai buvo matyti, jog manęs nekenčia. Troleibuso – irgi. Stulpas lauke – irgi joms trukdo.
Tai pasitraukiau į kamputį ir stengiaus nežiūrėti per daug atvirai. Bet kaip tu nežiūrėsi, jeigu į smegenis spriegia tie liepsningi plaukai ir tušu užmūrytos akys?
Nuleidau galvą ir vistiek sekiau, kas dabar bus.
Bet nebuvo visai nieko – tik dažytų seserų agresyvus grožis, įrėmintas tuščiame troleibuse, sename ir tarškančiame. Jeigu nejudėtų, galėtum kabinti ant sienos – piktą ir aršų paveikslą.
Vasara yra tikrasis laikas stebėti žmones, nes jie irgi turi laiko žiūrėti į jus troleibuse ir bandyti įsivaizduoti, kad netyčia susikeitėte gyvenimais.
