Šią žinią ketvirtadienį paskelbęs Konstitucinis teismas (KT) pradžiugino Vilniaus merą R.Šimašių. Tokios dovanos, kuri teikia vilties, jog miestas gali pradėti kapanotis iš skolų duobės, norėtų kiekvienas naujas vadovas.
Jeigu Vilniui bus palankus ir Administracinis teismas, kurio savivaldybė prašo iš valstybės jai priteisti apie 289 mln. eurų patirtų nuostolių, tai netgi galėtų būti gera investicija į R.Šimašiaus ateities karjerą.
Konstitucijos sargai savo sprendimu savaip reabilitavo ir buvusį Vilniaus merą A.Zuoką, kurio tvirtinimai, kad sostinei dabar tenkanti GPM dalis (48 proc.) yra pernelyg maža, atsimušdavo lyg žirniai į sieną.
Dabar buvęs sostinės vadovas triumfuoja: miesto skolą esą užaugino neteisingas finansavimo paskirstymas.
Aišku, KT sprendimas yra gera žinia ir daugiausia mokesčių į bendrą katilą sunešantiems vilniečiams, kurie dabar buvo tarsi baudžiami už tai, kad uždirba daugiau nei kitų savivaldybių gyventojai.
Vienaip ar kitaip, ligšiolinė neaiški tvarka, kai savivaldybių biudžetai buvo formuojami pagal neaiškius politinius kriterijus ir principą myliu-nemyliu, turės keistis. Labai tikėtina, kad sostinės gyventojų naudai.
Žinoma, nesitikima, kad nuo šiol visi 100 proc. Vilniuje surinktų gyventojų pajamų mokesčių čia ir liks.
Optimistus skubiai ant žemės nuleido ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad gali nutikti net priešingai – Vilniui dabar skiriama GPM dalis esą net gali sumažėti.
Centrinė šalies valdžia, matyt, ras aibę priežasčių, kodėl tam tikra dalis šio mokesčio turėtų atitekti ir kitoms savivaldybėms, kuriose didesnis nedarbas, kuklesnės algos ar dar kas nors ne taip.
Antai finansų ministras Rimantas Šadžius iš karto leido suprasti, kad nuo Konstitucinio teismo sprendimo, kad ir koks jis būtų teisingas, valstybės biudžetas nepadidės nė litu. Taigi vieniems pridėjus daugiau pinigų, automatiškai mažėtų kitų savivaldybių finansavimas. Tada į skolas imtų klimpti mažieji.
Vis dėlto ministras sutiko, kad dabartiniai kriterijai, pagal kuriuos buvo skirstomi pinigai, nebuvo aiškūs.
Akivaizdu, kad po Konstitucijos sargų sprendimo įstatymų leidėjai privalės rasti būdą, kaip jį įgyvendinti, numatyti aiškesnius ir skaidresnius kriterijus.
Tai Seimas įpareigotas padaryti iki kitų metų pradžios.
Bet kol kas niekas nedrįsta prognozuoti, kokia GPM dalis galėtų likti sostinėje. Anksčiau Vilniaus valdžia siekė, kad ji padidėtų iki 65 proc. Tai leistų per metus miesto biudžetą papildyti daugiau kaip 62 mln. eurų. Tai būtų milžiniška paspirtis sostinei.
Bet ką darytų tokio donoro netekusios kitos savivaldybės? Gal dalį jų iš tiesų reikėtų apskritai panaikinti, kaip siūlo ekonomikos profesorius K.Glaveckas?
Parlamentaras mano, jog įgyvendinant Konstitucinio teismo sprendimą kartu reikėtų svarstyti, ar nereikėtų perpus sumažinti savivaldybių skaičiaus, taip esą būtų sutaupyta nemažai joms tenkančių pinigų.
Išgirdę tokią idėją kai kurie politologai ėmė šmaikštauti, jog gal būtų paprasčiau panaikinti Konstitucinį teismą – nebūtų jo sprendimo dėl GPM, nebūtų ir problemos.
Kalbant rimtai, gal svarstytinas ir radikalus K.Glavecko siūlymas. Bet ar taip būtų išspręstos dabartinės savivaldos finansavimo problemos? Juk sumažinus savivaldybių skaičių, joms įstatymais priskirtos funkcijos niekur nedingtų.
Pavyzdžiui, taip mano Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Druskininkų meras R.Malinauskas.
Anot šio patyrusio vadovo, savivaldybėms priskiriama vis daugiau įvairių funkcijų, o lėšų neskiriama.
Kita vertus, skirstant pinigus būtų kvaila toliau laikytis įsikibus sovietinio principo „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.
Matyt, dar nesibaigs ginčai ir po paskelbto kito teismo sprendimo. Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl kyšininkavimo buvusį sostinės vicemerą R.Adomavičių – jam skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant trejiems metams.
Turint galvoje, kad bylą tyręs prokuroras politikui siūlė skirti griežtesnę bausmę, R.Adomavičius lyg ir neturėtų itin sielotis, juolab nuosprendį dar gali skųsti.
Jam reiškiamus kaltinimus provokacija vadinęs buvęs vicemeras, ko gero, turės dar vieną svarią priežastį rašyti skundą – teismo nuosprendis nuskambėjo praėjus vos kelioms valandoms, kai paskutinį žodį tarė kaltinamasis.
Tokia Lietuvos teismų istorijoje dar neregėta teisėjos V.Švedienės skuba nustebino visus proceso dalyvius.
Kaip įmanoma per keletą valandų išsamiai išdėstyti daugiau kaip dvejus metus nagrinėtos ir skandalais aplipusios bylos baigties motyvus? Nebent būsimą nuosprendį žinant iš anksto, o kaltinamojo kalba – visiškai nė motais.
Paprastai po tokios kalbos teisėjas bent dėl akių paskelbia kelių dienų ar kelių savaičių, neretai – ir mėnesio pertrauką. Sunku pasakyti, ko taip spirgėjo V.Švedienė (gal jau suplanavo atostogas), užtat dabar atsirado dingstis stebėtis ir aptarinėti keistą teisėjos skubą.
Bet kuriuo atveju šis pavyzdys parodė, kad Lietuvos teismuose daug kas įmanoma.
Tarkime, kas galėtų paneigti, kad ir Vilniui palankus Konstitucinio teismo sprendimas galėjo būti visiškai kitoks, jei, pavyzdžiui, sostinės raktai dabar būtų ne R.Šimašiaus, bet kito politiko, už kurį prezidentė D.Grybauskaitė viešai pareiškė nebalsuosianti, rankose.
