Hitleris turėjo savo Leni Riefenstahl, Stalinas – LTSR Operos ir baleto vyr. režisierių, 1950,1952 Stalino premijos laureatą Juozą Grybauską, o Putleris savo Rimą Tuminą. Kai kas nuoširdžiai apgailestauja dėl genijaus nusikalbėjimo. Aš taip pat, kas belieka vargšui ne genijui: tik sukandus dantis, grožėtis genijaus kūryba. Kartu su 36 tūkstančiais egoistų.
R. Tuminą žinome, bet kas tie egoistai? Tai tie šauktiniai, kurie padarė viską, kad neatsilieptų į šaukimą kariuomenėn. Šiuos žmones, kaip ir R. Tuminą, galima suprasti, nes visų jų nuomonės yra gerbtinos, kaip pareiškė Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga.
Kas toks pastarasis ir kokiu pagrindu tapo garbingo teatro meno vadovu, neturiu žalio supratimo, bet akivaizdu, kad ir tas tęsia menininko-prisitaikėlio tradiciją. Todėl, gerbiu ir jo nuomonę.
Beje, V. Putiną, kaip ir R. Tuminas, taip pat gerbiu. Mat maitintis prie vieno stalo su žmogžudžiu yra pagarbos jam išraiška. Ir kaipgi ne, juk „Putinas panaudojo Rusijos oligarchų pinigus Rusijos atkūrimo strategijai finansuoti“. Cituoju vieną labai protingą tinklaraštininką. Mūsų šauktiniai daug jaunesni nei R. Tuminas, bet negebėjimo suprasti skirtumo tarp egoistinių ir visuomenės interesų rodo, kad Lietuvoje kažkas labai negerai ne tiek su meile savo šaliai, kiek su nenoru dėl šios šalies paaukoti devynis mėnesius. Regis, užaugo jaunimo karta tiesiogiai paveikta merkantilinio tėvų požiūrio į bet ką.
Tas bet kas yra valstybė, kuri „nieko man neduoda, todėl kuriam galui turiu dėl jos aukotis“. Taip į užsienius iškeliavo šimtai tūkstančių lietuvių. Dar visa laimė, kad į Vakarus, antraip nei R. Tuminas, nors, garantuotai, pastarasis galėtų prasimušti ir Brodvėjuje.
Turime iš ties „aplinka kalta“ situaciją. Pasirodo, 25 metai per mažai atsverti 50 –ties metų sovietinį „valstybė duoda“ mentalitetą. O jeigu neduoda, tai velniop valstybę. Teks palaukti dar 25 metus. Kita vertus, iš savo šalių suiručių Amerikon kadaise bėgo visa Europa.
Todėl tai joks specialus lietuviškas bruožas. Tačiau R. Tuminas eilinį kartą nustebino slaviško vergo bruožu. To dvaro vergo, išsigandusio laisvės, traktuojančio laisvę kaip bauginantį chaosą. Tai akivaizdus prievartauto vaiko recidyvas, Stokholmo sindromas. Juk ne šiaip sau R. Tuminas teigia, kad tik A. Merkel, lyg Europos mama, supranta Rusiją (pastaroji išaugusi VDR). Regis, psichologas pasakytų, kad režisieriui trūko ir motiniškos, ir tėviškos meilės.
Šį tėvo vaidmenį šiuo metu atlieka V. Putinas. Vakarai, anot R. Tumino, turi leisti Rusijai pereiti tam tikrą psichoterapijos kursą, kur psichoterapeuto vaidmenį ateinančius 30 metų vaidins žiaurus režimas ir „tada viskas Rusijoje sugrįš į savo vagą“.
Abeji pavyzdžiai – šauktinių nenoras tarnauti, režisieriaus, sakyčiau, nesveikas pasitenkinimas murkdantis fašistėjančioje diktatūroje savo noru, – fenomenas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Ir ne tik į juos. Sprendžiant iš paramos, pateisinimo, moralinio reliatyvizmo bangų internetinėse platybėse abejoms pozicijoms, laikas rimtai susimastyti.
Politinis lygmuo turi prisiimti atsakomybę ir tai, leidžiu sau teigti, lėtai, bet vyksta. Būsiu šį kartą šališkas: politikoje bent dešimčiai metų į priekį turi dominuoti ideologijos, nuosekliai siekiančios gėrio daugumai. Tai socialinis teisingumas per ekonominę, kultūros, švietimo politiką, kurioje neturi likti vietos jokiai politinei ar švogeriniai korupcijai.
Žinant, kad Skandinavija vis išlieka aukščiausiame nekorumpuotų valstybių lygyje, tai visiškai įmanoma pakartoti Lietuvoje.
Vyriausybei siekiant šią įdėją įgyvendinti reformuojant Darbo kodeksą ir socialinę saugą, keistas skamba „profsąjungų“ siekis kišti pagalius į ratus. Rašau profsąjungos kabutėse, nes jų narių tiek maža, kad jau nebežinai, kieno interesus tos profsąjungos beatstovauja. Norėčiau priminti, kad būti turtingam reikia turėti iš ko.
Dar sovietinis DK yra tikras stabdis Lietuvos verslui dalyvauti globalioje konkurencijoje. Taip, darbuotojas turi būti apsaugotas, bet proto ribose. Per panašią reformą perėjo ir Skandinavijos visuomenės vadovaujant jų socialdemokratams bei profsąjungoms.
Taip, šie vasaros vaizdeliai išties ne kokie! Norisi grožio, tinginiavimo prie žadą užimančių ežerų ar jūrų. O čia pasirodo žiaurią diktatūrą „kaip žmogus“ suprantantis R. Tuminas ir 36 tūkstančiai savo atsakomybės nesuprantančių jaunuolių. Ne visi, žinoma, neatsiliepė dėl nenoro. Visko būna. Norėtųsi, tačiau, kad tokių pavyzdžių būtų mažiau tokiu nepanogiu laiku. Geros vasaros!
