Poilsiautojus šiemet bene labiausiai stebina ant kopagūbrio nutūpęs keistas paukštis – iš medžio šakų supintas didžiulį varną primenantis vilniečio Arvydo Ališankos kūrinys.
Skulptūra matoma iš tolo, jos tvirtas karkasas gali išlaikyti suaugusį žmogų.
„Palikau angą, kad žiūrovai įsiropštų į vidų. Skulptūra – tarsi narvas, gali čia ramiai sėdėti, medituoti gamtos fone atsitvėręs nuo civilizacijos“, – kalbėjo visą savaitę ant kopagūbrio plušėjęs A.Ališanka.
Juodkrantiškis Albertas Danilevičius, pririnkęs bangų išplautų medgalių, šakų, žvejų tinklų ir plūdžių, pastatė laivą, kuris lyg bastionas dunkso pajūryje. Iki jo galima pakilti lentų takeliu.
Viešnia iš Vokietijos Susanne Ruoff ant kopagūbrio užkėlė iš karklų vytelių suregztus gyvius, primenančius jūrų žvaigždes. Kitiems jie panašūs į paplūdimius užplūstančias medūzas.
Pirmąkart Neringoje viešėjusi menininkė teigia, kad jos darbas „Vizitas“ draustiniui jokios grėsmės nekelia: „Keli atėjūnai atslinko į kopas, kad galėtume su jais susipažinti.“
Kopagūbrį puošia dar vienas vilniečių Daumanto Kučo ir Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Kirai“. Ant karčių sutupdyti mediniai paukščiai primena išskirtinės Kuršių nerijos gamtos trapumą.
Mintis Juodkrantės kopagūbrį paversti meno galerija po atviru dangumi šovė į galvą A.Danilevičiui. Tokiai idėjai pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija.
Juodkrantiškis į simpoziumą sukvietė menininkus, su kuriais vasarą kuria nendrių skulptūras Gintaro įlankoje, o žiemą kūrinius tašo iš ledo luitų. Tokie darbai laikini, greitai išnyksta.
„Patarėme, kur statyti skulptūras, kad jos gražiai atrodytų iš tolo. Vėjų pustomas kopagūbris tik sutvirtėjo – meno kūriniai užkloja vėjo išgraužas“, – kalbėjo KNNP direktorė Aušra Feser.
Sudvasinę medžio atliekas ir net šiukšles kūrėjai įsitikinę, kad toks menas bene tinkamiausias Kuršių nerijai – jų darbai trupės, dūlės ir pranyks nepalikę jokių pėdsakų gamtoje.
