Šiomis dienomis visi, kas netingėjo, varžėsi, kas pakiliau, jautriau ir tauriau pakalbės apie sovietų klastą bei žiaurumą ir visų jų represijų žalą visuomenei bei valstybei, taip pat, aišku, apie naują to paties istorinio priešo grėsmę ir žūtbūtinį pasiryžimą ją atremti.
Bet vien to pasiryžimo ir vien mūsų pačių, aišku, toli gražu nepakanka. Tad nuolatos aidi ir mūsų pagalbos šauksmas, nukreiptas, kaip ir anuomet, į tuos pačius Vakarus.
Išties negali negirdėti ir vėl besileidžiančios geležinės uždangos girgždesio – tik šįkart iš rytinės, o ne vakarinės pusės.
Juk per ketvirtį amžiaus po sovietinės imperijos griuvimo spėjome peršokti į Europos Sąjungos ir NATO valtį.
Tačiau per tos imperijos griūtį taip ir nesugriuvo jos šerdis – agresyviai diktatūrinė ir imperialistinė Rusijos valstybė. Dabar jai ir jos režimui įžengus į naują saviizoliacijos ir konfrontacijos su Vakarais etapą, kuris, regis, gali baigtis daug kruvinesne to režimo griūtimi nei sovietinės imperijos suirimas, esame kitoje pusėje, nei buvome tuomet.
Žinoma, tikimybė, kad dabartinis Rusijos režimas artimiausioje ateityje ryžtųsi kokio nors pobūdžio kariniam išpuoliui prieš bet kurią NATO ir ES šalį, itin menka. Dabar apskritai viskas važiuoja į ilgalaikę aklavietę, iš kurios nejudės nė viena pusė.
Tačiau beprotiškų veiksmų tikimybė padidės nekontroliuojamos to režimo griūties ar agonijos atveju.
Taigi akivaizdu, jog prašydami, kad Vakarai, pirmiausia JAV, pas mus atsiųstų kuo daugiau savų karių ir ginklų, esame teisūs. Juk geriausia ir iš esmės pagrindinė atgrasymo nuo bet kokios beprotybės priemonė – kuo daugiau Amerikos karių, taip bet kokio pobūdžio agresiją automatiškai paverčianti tiesioginiu karu su JAV.
Šiomis dienomis pasklidusios žinios, kad JAV į Baltijos šalis ir apskritai į rytinį NATO regioną nusprendė pasiųsti ir savo sunkiąją ginkluotę, – pirmiausia padėties ir galimos Rusijos reakcijos zondavimas, nors, atrodo, principinis sprendimas išties priimtas.
Tačiau ir tai tik senų pažadų ir gerokai ankstesnių įsipareigojimų vykdymas. O tai, ko reikalaujame mes ir kitos Baltijos sesės – nuolatinės JAV ir NATO karinės bazės pas mus – ir toliau skendi nežinios miglose.
Net galima pasakyti, kad jei tas mūsų pagalbos šauksmas bus išgirstas ir prašymas įvykdytas, atrodys kaip stebuklas. O jei jis vis dėlto neįvyks, bus aišku, už ką mus Aukščiausiasis nubaudė. Ogi už mūsų kalbas apie tuos kelis šimtus nelaimėlių, kurie kartu su visos Europos pagalba dabar beldžiasi į mūsų duris.
Būtų pusė bėdos, jei tauta (toli gražu ne tik jos tamsuomenė) visiškai neskiria ekonominių migrantų nuo savo gyvybę gelbėjančių karo pabėgėlių iš, pavyzdžiui, Sirijos, o visus juos suplakusi į krūvą iš aukšto keikia tą supuvusią Europą, kuri mus nori tais „juodžiais“ užtvindyti.
Bet juk ir aukščiausi politikai, orientuodamiesi būtent į tą tautos dalį, pradeda piktai mokyti Vakarus, kad „solidarumas negali būti priverstinis“ ir kad mes galbūt priimsime tik 30–50 tų bėdžių.
Gerai, nusileidome iki poros šimtų, bet ir tai po to, kai atsikvošėjo pati prezidentė.
Žodžiu, viena vertus, mes iš tos Europos kartais net ultimatyviai reikalaujame susirūpinti mumis ir mūsų pavojais, reikalaujame moralios politikos, kita vertus, jai paprašius pagalbos piktai siunčiame kuo toliau.
Vienintelis Vilniaus arkivyskupas G.Grušas šiomis dienomis priminė, kad Vakarai neatstūmė tų mūsiškių, kurie spėjo pabėgti nuo okupantų, o tie, kurie buvo ištremti, dažnai ir Sibire sulaukdavo pagalbos iš paprastų rusų, tad ir mes dabar turėtume elgtis atitinkamai vien dėl moralinių sumetimų.
Tikėsimės, kad kažkam į ausį nukeliaus būtent šie žodžiai, jei, neduokdie, kas nors atsitiks.
