Tuo buvo galima įsitikinti visą pastarąją savaitę stebint aplink Rimą Tuminą šokamą žiniasklaidos kadrilį. Šoko visi, kas netingi – pradedant žinomais politikos komentatoriais ir baigiant anoniminiai tinklaraštininkais.
Parašyti šį komentarą išprovokavo ne noras apginti žinomą režisierių. Ir ne bandymas apsiginti pačiam už viešai pasakytus žodžius, kad gerbiu R.Tumino poziciją, jei ji yra nuoširdi.
Nors tūlam apžvalgininkui atrodo, kad taip galvojantis kažkoks nesubrendėlis nėra vertas vadovauti Nacionalinio dramos teatro menui. Ne pritariu R.Tumino pozicijai, bet ją gerbiu, nes už pasakytus žodžius režisierius atsako savo reputacija ir moka pagal Hamburgo sąskaitą. Juk jis turėjo suprasti, kad teisindamas V.Putino režimą, Lietuvoje pasirašo sau nuosprendį.
R.Tuminas nebesugrįš į Lietuvą ant balto žirgo, užkariavęs Rusijos teatrą. Jis, bent jau dalies visuomenės akyse, nebebus Rusijos ir Lietuvos kultūrų taikdarys.
Ir kas žino, gal vieną dieną R.Tumino įkurto Mažojo teatro fasadas bus išterliotas raudonom žvaigždėm ar atitinkamos spalvos lozungais. Aišku, atsiras ir prijaučiančių R.Tumino politinėms pažiūroms, ir tokių (matyt, dauguma), kurie visai nekreips į jas dėmesio, vertindami režisieriaus meną.
Nejaučiu gailesčio R.Tuminui, kaip piliečiui ir menininkui, bet negaliu ramiai stebėti, kaip žiniasklaidos užsuktas kadrilis virsta pasiutpolke, išlaisvinančia linčo teismo demonus.
Ne paslaptis, kad R.Tumino vadovaujamas Vachtangovo teatras yra viena labiausiai Rusijos valstybės globojamų teatrinių institucijų. Aišku, jog šiandieninėje Rusijoje tokiai kultūros įstaigai vadovaujantis žmogus negali būti politiškai nešališkas.
Akivaizdu, kad dabartiniame politiniame kontekste R.Tumino ketinimai suartinti Rusijos ir Lietuvos kultūras atrodo kaip naivi iliuzija. Bet režisierius, įsijautęs į politiko vaidmenį, nuoširdžiai įtikėjo savo misija.
Juolab, kai ją palaiko garsūs jo vadovaujamo teatro aktoriai, išmokę ne tik sveikintis, bet jau kone ir kalbėti lietuviškai. Ir nenuostabu, kad tėvynėje už tai jis lieka nesuprastas.
Garsioji A.Merkel frazė apie V.Putiną – „jis gyvena kitame pasaulyje“ – visiškai tinka R.Tuminui, bet be ideologinio pamušalo.
Pažiūrėkit, kaip R.Tuminas elgėsi iki šiol. Jis neskelbė savo pažiūrų, nepasirašė garsiojo Rusijos kultūros veikėjų pritarimo Krymo okupacijai, vengė atvirų politinių komentarų.
Bet kažkur Niujorke, susitikime su žiūrovais, leptelėjo, kad Rusijoje dabar „būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas, paminant demokratiją ar laisvę“, ir – svarbiausia – pridūrė, kad jis Vachtangovo teatre lygiai taip pat vadovauja: „valingai, griežtai, tvirtai“. Suprask – aš ir pats savo darže esu kaip V.Putinas.
Taip R.Tuminas mąsto. Taip jis formuoja savo „choziaino“, „bojarino“ vaidmenį. Ir per jį regi supantį pasaulį. Be abejo, toks mąstymas neatleidžia nuo pilietinės atsakomybės ir negali nesulaukti kritikos civilizuotame pasaulyje.
Bet ar tai yra pagrindas R.Tumino žodžius prilyginti Leni Rifenstahl veiklai nacių laikais, ir, pavadinus jį pagrindiniu Putino propagandos įrankiu, paskelbti tėvynės išdaviku? Palaukit, tai kam čia „stogas važiuoja“?
Susipainiojęs tarp savo meninių ir politinių ambicijų, R.Tuminas gali kelti juoką, kaip žinomas Moljero personažas. Tokį juoką Prancūzijoje kelia Gerardas Depardieu, kuris Rusijoje elgiasi lyg nebūtų nulipęs nuo scenos.
Bet Lietuva – ne Prancūzija. Čia žmogus yra suspardomas. Ne už propagandą, o už išsakytą nuomonę.
Nuožmiai ir azartiškai, iki pergalingos pabaigos, rungtyniaujant, kas efektingiau visuomenės akyse atliks linčo teismo veiksmus, politiškai korektiškai iškėlęs du pirštus.
R.Tumino akibrokštas sukūrė precedentą politiškai vertinti bet kokį Lietuvos kultūros prisistatymą Rusijoje, jei jis bus remiamas šios valstybės lėšomis.
Nenustebčiau, jei kokio nors teatro kolektyvo išvyka į šioje šalyje rengiamą festivalį dabar sukeltų isteriją dėl pataikavimo Rusijos režimui. Ir tai, manau, demonstruoja politinės konjunktūros kurstomą mūsų visuomenės šizofrenijos būseną. Kas kitas?
Audronis Liuga yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas
