Viena iškrenta apie Kalėdas ir Naujuosius metus, kai žmonės perdėm susirūpinę silkėmis ir fejerverkais, kita kur nors liepos-rugpjūčio sandūroje, kai tie patys žmonės fokusuoja savo dėmesį ties atostogomis.
Todėl nei pats nusišnekėjimų faktas, nei turinys neturėtų labai stebinti. Ypač Marijaus Adomaičio, žinomo kaip Ten Walls.
Jis gal tik garsiau ir autentiškiau suartikuliavo tai, ką kokie keli tūkstančiai anoniminių, pusiau-anoniminių ir net visai neanoniminių komentatorių daro kasdien, o jeigu negalėtų to daryti, tai džiūtų, nyktų ir numirtų, nes jie, girdi, jau ir pasilenkti gatvėje pamestos piniginės bijo, nes artinasi iš nugaros visas įkaitęs homoseksualas, kelnes sagstydamasis, kaip tai vaikams paaiškinti, nu?
Juk prieš metus, kai rūpestingos mamos ir tėčiai laužė galvas kaip tiems patiems vaikams paaiškinti Conchitos Wurst veido augmeniją, garsusis Selas paleido į apyvartą svajingą užmojį, kad jeigu, kartoju, jeigu, jis būtų Putinas, tai numestų ant Europos atominę bombą, kadangi toji Europa nieko daugiau ir nenusipelnė.
Ką gi, praėjo metai, ratas apsisuko, ir per vieną savaitę viešose verbalinėse pagiriose turime ir gėjus, ir V. Putiną. Pirmu klausimu pasisakė Ten Walls, antruoju režisierius Rimas Tuminas. Žinoma, čia labai norisi leistis į įvairius homoerotinius asociatyvinius ryšius, blusinėjant pusnuogį Rusijos prezidento torsą, kurį jis taip mėgsta demonstruoti, bet tuščia jo.
Lygiai taip pat abejoju, ar man dar reiktų sugrįžti prie to, ką pasakė ar parašė Ten Walls ar R. Tuminas, ką apie tai manė viešosios erdvės komentatoriai, kaip į tai reagavo pasaulio ir vietos šviesuomenė, kokiais prajovais visai tai gresia mūsų ateičiai.
Apie tai negirdėt galėjo tik vieniša infuzorija plaukiojanti kur nors birželio kūdroje, ir, nebent, tie neįsodrinti elementai, kurie drąsiais ir optimistiškais veidais ieško konteineriuose savo laimės žiburio. O kadangi mes visi apie tai girdėjom ir pasisakėm, tai ir nebesikartokim.
Vietoje to panagrinėkim kitokius, iki šiol mažiau gvildentus šios problemos aspektus. Pirmasis verčia mane krapštytis pakaušį jau ilgus metus. Kodėl žmonės tikisi, kad jų mėgstami ir gerbiami kūrėjai išmano šį tą daugiau nei savo kūrybos objektą?
Ar dažnai jums tenka išsikviesti namo santechniką ar kokį sienų glaisto virtuozą, iš kurio jūs tikitės ne tik nagingai suremontuoto vamzdžio ar subtiliai nulieto glaisto, bet ir kitokių papildomų bonusų?
Negi tokiais atvejais jūs manote, kad savo tiesioginio darbo metu jis jums ims ir apibūdins olandų dailės mokyklą, sukritikuos Debussy indėlį į impresionizmą, pasidalins savo nuomone apie Moore‘o dėsnio perspektyvas kompiuterijoje, o išeidamas prisipažins, jog nieko nesitiki iš „New Horizons“ kosminio zondo nusileidimo ant Plutono?
Be abejo, aš tikrai tikiu, kad yra nemažai tokių šviesių ir žingeidžių meistrų (beje, su vienu panašiu tikrai esu bendravęs), tačiau teisėtų lūkesčių į tokį vizitą tikrai neinvestuoju.
Aš manau, kad daug daugiau šansų apie olandų dailės mokyklą sužinoti atsivertus albumą, impresionizmo nuodėmes suvokti klausantis to paties Debussy, Moore‘o dėsnį patikrinti įsijungus kompiuterį, na o dėl nusileidimo Plutone. Palaukim liepos 14-osios, nes būtent tądien tai turėtų įvykti.
Tuo tarpu, užtenka kam nors nutapyti paveikslą, įrašyti dainą, surežisuoti spektaklį, žiū, jau pasaulis išsižiojęs vėpso į kūrėjo burną ir laukia, ką tokio protingo ana išsakys. Tarsi tas paveikslas/daina/spektaklis jau yra paraiška į pasaulio pažinimą ir jo populiarinimą čiabuvių sueigose.
Labai gaila, tačiau daugybė tai vadinamųjų kūrėjų kalbėti gali tik savo betarpiškos kūrybos temomis. Beje, veiksmažodis „gali“ čia naudojamas ne prasme „jiems leidžiama“, o „jie sugeba“.
Leidžiama, žinoma, jiems nusišnekėti visomis įmanomomis temomis, kaip kad darome mes, paprasti mirtingieji, tačiau, aiman, sugebėti jie tesugeba irgi tiek pat, kiek mes, tie patys paprasti mirtingieji.
Ir tai čia nėra jokia naujovė. Galime dairytis kiek norim atgal į būtovės slėpinius, kiekvienoje istorinėje epochoje rasim pilna poetų, kurie dailiai aprašinėdavo šeimos idiles, o savo privačiam gyvenime buvo tikrais tironais, mokslininkų, kurie darė didžius atradimus, tačiau tikėjo prietarais, kompozitorių, kurie natomis aukštino harmoniją, o patekę į valdžią sukeldavo visišką disharmoniją.
Ir visais atvejais kultūros ir mokslo vartotojai šventai tikėjo, kad va, jeigu šitas sugebėjo kvadratinę lygtį išspręsti arba sonetą parašyti, tai jau bus autoritetas ir kitais klausimais.
Šiais laikais šis fenomenas yra išsipūtęs iki nepadoraus burbulo. Holivudo aktoriai drąsiai karpo Artimųjų Rytų Gordijaus mazgus, antrarūšės estrados žvaigždės tai vienoje, tai kitoje šalyje baudžiasi per akimirką išspręsti tai, ko nesugebėjo ištisos kartos, o kiekvienoje autobiografijoje, nesvarbu, kas ją būtų išguldžiusi, porno žvaigždė ar sprinteris rekordininkas, ištroškusi publika ieško filosofinio akmens recepto.
Visa tai dar nebūtų taip blogai, jeigu ne pora aplinkybių. Dėmesio išpaikintas kūrėjas ima laikyti savo kūrybine sėkmę indulgencija dalintis patarimais srityse, kur nieko neišmano. O kai jam tai kas nors pasako, baisiausiai patempia lūpą ir pasivadina sisteminiu kritiku.
Gi autografų medžiotojai ir „role model“ ieškotojai rizikuoja baisiai nusivilti staiga išgirdę, kad karalius nuogas, o jų stabas – pusidiotis.
Todėl manasis patarimas būtų žiūrėti spektaklius, klausytis muzikos, džiaugtis harmoningai tekančia santechnika ar tobulu glaistu, bet niekuomet neužmiršti, kad genijai polimatai šiais laikais yra retas dalykas.
Ir talentas vienoje srityje jokiu būdu nereiškia bent paviršutiniško supratimo kitoje. Ir kuo dažniau tai suvoksime, kuo labiau vadovausimės savo protu bei įžvalgomis tų, kuriems tai ne akimojo kaprizas, o kasdienis darbas ar bent jau hobis, tuo rečiau teks ploti sau ausimis per skruostus ir jausti svetimą gėdą.
A, beje, ir mūsų kūrėjams tada gal teks mažiau aušinti burną apie dalykus, kurių nei velnio nesupranta, ir, tikėtina, daugiau dėmesio skirti kūrybai.
Ir būkit geri, nepalaikykit tai noru pažaboti jūsų pilietines iniciatyvas. Oi ne, visi mes esame piliečiai, visi mes turime jausti atsakomybę ne tik už savo darbą, bet ir tai, kas dedasi aplinkui.
O atsakomybė prasideda nuo minimalaus savikritiško savojo „aš“ įvertinimo ir klausimo pačiam sau „o ar tikrai aš tai žinau? Ar bent jau nujaučiu?“ Ir būtų gerai šį klausimą išgirsti dar prieš savąjį atsakymą.
