Viena vertus, bejėgiškas stebeilijimasis į televizoriaus ekranus juk nieko nebepakeis – bus kaip bus. Kita vertus, turistinis sezonas prasidėjo didžiuliu atvykėlių antplūdžiu, o tai reiškia, kad šaliai iš to gal pavyks neblogai užsidirbti. Daugelyje salų dabar jau sunku rasti laisvų ne tik pigesnių, bet ir prabangių viešbučių numerių.
Graikai sutinka, kad bet koks, net ir neigiamas viešumas, vis dėlto yra reklama. Kad ir kaip visi peiktų ir pyktų ant politikų, paplūdimiai, viešbučiai ir restoranai tampa tik dar labiau viliojantys, ypač dėl numatomų mažesnių kainų, jeigu nutiktų taip, kad Graikija sugrįžtų prie savo ankstesnės valiutos, drachmos.
Tiesa, kol kas didelio kainų kritimo nesimato ir nesigirdi. Graikai kaip visada išdidūs ir gerokai užsispyrę, tačiau ir tokios didelės nevilties, kokia visur vyravo pastarąsias kelias vasaras ir ypač žiemas, nebesijaučia.
Turizmas Graikijoje visada turėjo tris sroves. Viena – tai dažniausiai vidutinės klasės ekonomiškų atostogų ieškančios šeimos, pensininkai ir jaunimas, kuriems renkantis atostogų vietą svarbiausia yra saulė ir jūra.
Jie pageidauja atvežimo/ nuvežimo į ir iš oro uosto, baseino, baro, oro kondicionieriaus, interneto, televizoriaus, pusryčių.
Milžiniški viešbučių kompleksai ir visai nieko bendra su autentiškąja Graikija, jos etnokultūra neturintys ir salas bjaurojantys kurortai šiandien tik klesti. Kainos juose nei nukrito, nei pakilo. Ir atrodo jie lygiai taip pat kaip prieš 20 metų, bet kažkodėl sulaukia didžiausio turistų antplūdžio.
Antrą srovę apibūdinti vienu žodžiu sunku. Tai gali būti romantikai, svajotojai, keliautojai. Gali būti ir neturtingi, ir labiau pasiturintys, bet paprastai išsilavinę žmonės, norintys pažintinių, autentiškų, tikrų atostogų, o ne tik poilsio šezlonguose ir atsipalaidavimo prie įprasto alaus bokalo.
Tokie turistai ir jų šeimos žavisi, jeigu po langais ganosi avys, ir nepyksta pažadinti bažnyčios varpų, jie nesilanko didžiuliuose restoranuose, kur vynas parduodamas tik buteliais, kur būtinai siūlomi pilni britiški pusryčiai, o perka vietinį kaimo vyną ir sūrį.
Apsigyventi jie renkasi vietas, kuriose retai kada yra internetas, baseinas, lengvas privažiavimas prie paplūdimio.
Trečia vasarotojų srovė, į kurią krizės metu pradėjo labiau orientuotis pradedantys verslininkai, tai labai turtingi klientai. Iki šiolei į Europos Sąjungos fondus beveik nepretendavę verslininkai šiandien kuria verslo planus būtent prabangioms ir unikalioms vilom statyti.
Pasaulio šou verslo žvaigždės, politikai, milijonieriai vis dažniau savo atostogas leidžia Graikijoje, o tai reiškia, kad jiems reikia apartamentų ir vilų su prieplaukomis jachtoms. Jiems reikia prabangių automobilių nuomos, malūnsparnių aikštelių, firminių parduotuvių ir aukščiausios klasės restoranų.
Būtent krizė, o dabar dar ir galimas pasitraukimas iš Euro zonos paskatino graikus daugiau dėmesio skirti skirtingiems turizmo segmentams. Tie poilsiautojai, kuriems tereikia milžiniško uždaro komplekso su baseinu, vaizdu į jūrą ir į kambario kainą įskaičiuojamo transporto, maisto ir gėrimų, šiandien yra labai laimingi Graikijoje.
Tie, kurie vis dar svajoja apie autentišką čiobreliais ir medumi kvepiančią Graikiją šiandien gali sau leisti išsinuomoti kaimo sodybas, nes daugybė iki šiolei neprivažiuojamų ir niekam neįdomių kaimelių gyventojų savo namus pavertė nuomojamais. O tie, kuriems būtinai reikia malūnsparnio nusileidimo aikštelės ar jachtos, turi vis didesnį pasirinkimą.
Taigi šiandien, kai šalies likimas kabo ant plauko, turistai Graikijoje jaučiasi kaip niekada gerai. Galbūt krizė ir „suvalgys“ didelį autentiškų graikiškų atostogų segmento gabalą.
Bet norisi tikėti, kad maži ir tikri išgyvenimai, tokie kaip kalmarų kepimas paplūdimyje su šimtamečiu žveju, kaip pakelės tavernoje sutikta pora, pasiūliusi dieną praleisti jų laive, ar pasiklydus kalnų kaimelyje netikėtas svetingo kaimiečio pasiūlymas paragauti skanaus naminio maisto nuo jo stalo – nemokamai, niekur nedings.
Nepriklausomai, ar euras liks šalies valiuta, ar ne.
