Viešojoje erdvėje netrūksta samprotavimų, kas galėjo nulemti tokį Seimo žingsnį, bet svarbu ir kita: teiginiai, kuriuos N. Meilutis išsakė, vertindamas prokurorų darbą. To joks teisėtvarkos pareigūnas iki šiol nekalbėjo. Nesinorėtų, kad dabar, nepatvirtinus N. Meilučio, visa tai liktų užmarštyje.
N. Meilučio nepaskyrimo klausimas tarsi gali būti padalintas į dvi dalis. Viena vertus, priežastys, kodėl jis buvo Seimo atmestas. Anksčiau bet kuris prezidentės Dalios Grybauskaitės teiktas kandidatas surinkdavo daugumą balsų ir galėjo pradėti eiti pareigas. Dabar taip neatsitiko.
Kas tai? Ar kandidatas į prokurorus netapo auka santykių tarp S.Daukanto aikštės ir Seimo, kurie iki šiol judėjo tik viena kryptimi? O gal būta kitų svarbių priežasčių? Pavyzdžiui, ta garsi Kauno byla su „Ūkio banku“.
Toje byloje teisėjas N. Meilutis priėmė sprendimą, kaip rašė žiniasklaida, naudingą su nusikalstamu pasauliu susijusiems verslininkams. Pats N. Meilutis aiškino, kad milijonus turi grąžinti tas žmogus, kuris machinacijomis pamėgino juos išplauti, o ne orinė kompanija, kuria bandoma prisidengti. Gal Seimas tokiu atsakymu nepatikėjo?
Bandyti duoti absoliučiai vieną teisingą atsakymą, tai tarsi burti iš kavos tirščių, ko nenorėčiau daryti. Juk yra dar daug kitų galimų aiškinimų tokiam Seimo sprendimui.
Gal Seimui nepatiko kandidato į teisėjus bičiulystė su prezidentės patarėja Rasa Svetikaite. Bet tai irgi būtų argumentas į tą pusę, kad Seimas nenorėjo suteikti Prezidentūrai galimybės turėti „kišeninį prokurorą“, nepaisant paties kandidato žodžių, kad tokiu jis niekada nebūtų.
Yra dar teigiančių, kad ne tik prokurorams, bet ir Seimo nariams keistai atrodė faktas, kad kandidatu į Generalinius prokurorus buvo pasirinktas žmogus ne iš prokurorų, o teisėjų tarpo. Lyg gerų prokurorų nebūtų.
Beje, į pastarąjį argumentą ir norėčiau atsiremti, atkreipdamas dėmesį į N. Meilučio kalbą ir įvairius duotus interviu, siekiant paskyrimo į generalinius prokurorus. Joje būtent daugiausia buvo kritikos prokurorų darbui ir tai galėjo ne vienam nepatikti. Bet šiuose žodžiuose buvo išsakyta labai daug tiesos, už ką labai norėčiau padėkoti.
Tarp kiekvienos profesijos darbuotojų yra ir gerų, sąžiningų, pareigingų žmonių, ir atsainiai, aplaidžiai ar net suktai atliekančių savo pareigas.
Prokurorai Lietuvoje yra ne išimtis iš šios taisyklės. Bet aiškios ir sisteminės ydos, kurios laužo dorus žmones, atėjusius dirbti prokuroro darbo bei tų žmonių likimus, už kuriuos yra atsakingi prokurorai, kai jų parengtos bylos patenka į teismą. Apie tai ir kalbėjo N. Meilutis.
Vienas iš reiškinių, kuris krenta į akis, tai be retų išimčių prokurorų nesugebėjimas tirti korupcines bylas, į kurias įsivėlė aukšti, įtakingi pareigūnai.
Reikia padėti daug pastangų visuomenei, žiniasklaidai, kad prokurorai tokius korupcinius reiškinius pastebėtų, bet, kaip paaiškėja vėliau, patys prokurorai rodo mažai noro juos tirti, kai šios bylos atsiduria jų kabinete ir ramia širdimi padeda į stalčius, kai visuomenės nepasitenkinimas ar pyktis dėl vieno ar kito korupcijos fakto atslūgsta.
Bylos arba marinamos, kad vėliau jas nutraukti arba netinkamai parengtos perduodamos į teismą, ką aiškiai mato teisėjai. Tai savo kalboje, įvardino ir N. Meilutis.
Tiesa, jis sakė, kad su visomis bylomis taip elgiamasi. Aš nesutikčiau: kriminalinių gaujų nusikaltimus mūsų prokurorai ištiria be problemų, tačiau, kai tik patenka jiems į rankas aukštų, įtakingų asmenų bylos, Generalinė prokuratūra tampa tarsi „juodąja dėže“. Tokios bylos, kai mūsų prokurorams patenka, labai retai duoda rezultatų.
Štai, pavyzdžiui, bylos dėl neteisėto praturtėjimo kol kas baigiasi niekuo. Ne tik todėl, kad teisėjai priima tokius sprendimus, bet ir kad prokurorai tose bylose nesugeba surašyti taip kaltinimo, kad teisėjai neturėtų kitos išeities, kaip jį tenkinti. O, kiek dar įvairių įtakingų veikėjų nusikaltimų prokurorai visai nepastebi. Ir vaikšto tokie politikai: nacionalinio lygmens ar buvę miestų vadovai laisvėje ir kalba, kad kiti nešvariai dirba. O žmonėms, matantiems juos nenubaustus, tarsi duodama suprasti, kad mūsų valstybėje vogti, būnant valdžioje galima. Tik svarbu turėti gerą „stogą“.
N. Meilutis tvirtina, kad daug ką lemia prokurorų kompetencijos stoka. O gal nemažiau svarbu ir kita: prokurorai žino, kad palietę įtakingą asmenį, gali turėti daug nemalonumų? Todėl įpratinti labiau dairytis į šonus, nei dirbti pagal Konstituciją ir kitus įstatymus, kurie skelbia, kad teisingumas yra lygus visiems. O atleisti blogų prokurorų niekas nesiryžta. Kaip pastebėjo N. Meilutis, tada gali netekti etatų.
Teisus N. Meilutis buvo ir atkreipęs dėmesį į tai, jog prokurorams, ypač aukštesniems prokurorams, nelabai rūpi bylos teismuose. Jie jaučiasi atlikę darbą, parengdami kaltinimą, o teisme, jie sako, teisėjų darbas. Mes savo pareigą, už ką gauname algą, atlikome.
Retas prokuroras Lietuvos teisme kietai ir kompetentingai gina poziciją, kaip matome filmuose iš teisinių, demokratinių šalių gyvenimo. Retas tiesiog serga už kiekvieną savo bylą, stengiasi, kad jų pasekmėje būtų įgyvendintas teisingumas.
Žinoma, yra tokių ir Lietuvoje. Jų vardai turi būti žinomi. Bet neretai geri prokurorai yra priversti išeiti ir atsidurti kitoje barikadų pusėje – tampa advokatais. Ir šie advokatai, praeityje buvę prokurorai, yra geresnės kvalifikacijos nei nemaža dalis prokurorų.
Prokurorai iki šiol Lietuvoje gyvena tarsi valstybė valstybėje. Be jokios atsakomybės piliečiams.
Į tai irgi atkreipė dėmesį N. Meilutis. Kiekvieną kartą, kai sužinai apie numarintą bylą dėl VEKS, ar dėl kokių energetikų poveikio politikai, kyla klausimas, o kas draudžia prokurorams ne per savo atstovą spaudai, o patiems išeiti ir atvirai paaiškinti visuomenei, piliečiams, kodėl buvo ryžtasi bylą nutraukti.
Gal pakviesti ir į diskusijas tos srities ekspertus, specialistus prieš ryžtantis panašias bylas nutraukti.
Jeigu byla nutraukiama, jos jau nebeturėtų dengti konfidencialumo skraistė, kuri yra būtina ikiteisminio tyrimo stadijoje. To prokurorams nepadarius ( beje, tas pats taikytina yra ir teisėjams) visuomenėje lieka įsitikinimas, kad mūsų teisėsauga yra tarsi klanas dirbantis kažkam kitam, bet tik ne teisingumui savo valstybėje.
Ir, kad žmonių likimą, net pasilikimą tam tikrose pareigose apsprendžia ne kokie bendro teisingumo principai, o interesai ir ryšiai: finansiniai, politiniai, draugų ir giminystės.
O kiekvienam žmogui tarsi yra duodama aiškiai suprasti: geriau gyvensi tada, jeigu neišsišoksi. Tik tokiu atveju galėsi užimti savo aukštas pareigas, siekti tolesnių karjeros aukštybių. O, jeigu šiam dėsniui nepaklusi bus tau, kaip Kauno apygardos teismo pirmininkui N. Meilučiui arba Seimo vicepirmininkui Vydui Gedvilui.
Pasirodo, kad žmogus be problemų gali vadovauti pačiam didžiausiam Lietuvoje apygardos teismui ir nekliudo tam jokia byla su „Ūkio banku“.
Bet, kai tik jis yra siūlomas paskirti į tam tikras pareigas, kur dalis politinio elito jo nenori matyti, tada jis tampa blogas.
Net jei kalbėjo ir teisingai. Žmogus gali būti Seimo vicepirmininku, t.y. užimti labai aukštas pareigas valstybėje, bet kai tik jį panorėta paskirti ministru, tai užkliuvo kažkokios praeities istorijos apie tai, kad kažkas užmokėjo už vieną jo pobūvį. Po to, kai žmogus šiuo ministru netapo, visos tos istorijos lieka praeityje.
Taip bus, matyt, ir su tariamomis ar realiomis N. Meilučio praeities nuodėmėmis, o mes vėl stebėsimės, kodėl Lietuvoje į rimtas pareigas ateina neretai tokie, kurie ne tiek sugeba gerai dirbti, kiek turi prisitaikymo prie aukštosios valdžios instinktą.
Norėtųsi tik vieno: kad kandidato į Generalinius prokurorus N. Meilučio žodžiai, pasakyti per šias savaites, niekur nedingtų. Kad jo išsakytos nuostatos taptų kartele kitiems kandidatams į Generalinius prokurorus, būsimų jo veiksmų programos dalis.
Juk visiems aišku, kad mūsų prokuratūra giliai serga. Tik prisitaikantys prie esamos situacijos, baikštūs asmenys nieko nepakeis. O pakeisti ten daug ką reikia. Būtina tai daryti. Kad žinotume mes, kaip žino ir kitų Europos valstybių žmonės: jeigu asmuo yra kaltas, jeigu jo byla pakliuvo į prokuratūrą, tai nesvarbu koks yra jo svoris, įtaka valstybėje, prokurorai padarys viską, kad teisme būtų įgyvendintas teisingumas.
