Politinį efektą dar sustiprina tai, kad parlamentarų balsavimas buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – nebuvo jokių viešų blogą lemtį pranašaujančių ženklų, partijų lyderiai, atrodė, pritaria siūlomai kandidatūrai, per Seimo posėdį beveik niekas nekritikavo Kauno apygardos teismo pirmininku dirbančio N.Meilučio.
Vis dėlto taip atrodė tiktai iš pirmo žvilgsnio. Jei, kaip tvirtina Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pats kandidatas elgėsi taip, lyg jau būtų paskirtas generaliniu prokuroru ir tuo suerzino parlamentarus, vadinasi, Prezidentūra ir pati Dalia Grybauskaitė nejaučia parlamento nuotaikų.
Slaptas balsavimas dėl generalinio prokuroro parodė, kad šios nuotaikos prezidentei labai nepalankios.
Opozicija iškart ėmė šaukti, kad tai valdančiųjų kerštas šalies vadovei. L.Graužinienė kategoriškai atmetė šiuos kaltinimus. Bet ar įmanoma įsivaizduoti, kad Seimo pirmininkė galėtų patvirtinti keršto prezidentei faktą, jei tuo ir niekas neabejotų?
Kita vertus, atrodo, kad ir kai kurie opozicijos atstovai balsavo prieš prezidentės kandidatą, o iš tikrųjų – pirmiausia prieš ją pačią. Liberalai prasitarė, kad taip pasielgti galėjo trys jų frakcijos nariai, tarp konservatorių maištininkų esą buvę net daugiau.
Jei taip buvo iš tikrųjų, galima tiesiai pasakyti – prezidentė Seimą jau „užkniso“.
Pirmiausia Seimo nariams seniai kliūva pasipūtėliškas D.Grybauskaitės bendravimo su valdančiaisiais stilius. Net ir N.Meilučio kandidatūra buvo pateikta tarsi atsainiai, nesiskaitant su parlamentarais, nesivarginant įtikinti frakcijų, kad tai geras pasirinkimas.
Abejonių siūlomas kandidatas galėjo kelti jau vien todėl, kad jis, kaip ir ankstesnis generalinis prokuroras Darius Valys, buvo pasirinktas be konsultacijų su partijomis, atrastas tarsi atsitiktinai ir pateiktas kaip fokusininko iš skrybėlės ištrauktas kiškis.
Greičiausiai dalį Seimo narių privertė suklusti ir intrigos, lydėjusios šio kandidato parinkimą. Paaiškėjo, kad N.Meilutį prezidentei pasiūlė buvęs jo bendrakursis, prokurorų profesinės sąjungos vadovas S.Kasiulis.
Tai padvelkė interesų konfliktu, o Dalia Grybauskaitė, teikdama šį kandidatą, rėmėsi profesinės sąjungos nuomone.
Gal net dar labiau parlamentarai sunerimo išgirdę, jog Nerijus Meilutis itin artimais ryšiais susijęs su kai kuriais prezidentės patarėjais. Pastarieji puolė to neigti. Bet ar prisipažintų, jei tai ir būtų tiesa?
Šios aplinkybės sukūrė neigiamą emocinį foną balsuojant dėl generalinio prokuroro kandidatūros. Bet tai, kad ji buvo atmesta, matyt, lėmė su N.Meilučio asmenybe nesusijusios bendresnio pobūdžio priežastys.
Pirmiausia dėl generalinio prokuroro Seimas seniai nesutaria su prezidente. Dar skiriant į šias pareigas iš Akmenės rajono prokuratūros ištrauktą D.Valį, ir politikai, ir prokurorai nepatenkinti bambėjo, bet tada valdę konservatoriai romiai susitaikė su šalies vadovės diktatu.
Ilgai taikstėsi su kišeniniu prokuroru vadintu D.Valiu bei Generalinės prokuratūros priklausomybe nuo prezidentės valios ir dabartinė valdančioji dauguma. Bet užpernai svarstant generalinio prokuroro ataskaitą įsiplieskė atviras konfliktas tarp Seimo ir Prezidentūros.
Parlamentarų planams atsikratyti D.Valio koją pakišo Konstitucinis teismas, išaiškinęs, kad Seimas negali reikalauti tokios generalinio prokuroro ataskaitos, kurios nepatvirtinus jį būtų galima atleisti.
Seimas atsitraukė, o prezidentė, atrodo, nusivylusi, kad Darius Valys neapsaugojo jos patarėjos D.Ulbinaitės nuo teismo proceso dėl nutekintos slaptos pažymos, pati neskyrė jo antrajai kadencijai.
Tačiau problema liko neišspręsta – Seimui nepriimtina, kad D.Grybauskaitė tvarkosi prokuratūroje, kaip nori.
Natūralu, kad brandinami planai sumažinti jos įtaką šiai institucijai. Generalinio prokuroro kandidatūros tvirtinimas suteikė tokią progą.
Kaip sakyta, parlamentarų akibrokšto prezidentei priežasčių – ne viena. Nuolatinis jos nesiskaitymas su Seimu, niekinantis požiūris į valdančiąją daugumą negalėjo likti be pėdsakų.
O paskutinis parlamentarų kantrybės taurę perpildęs lašas, ko gero, buvo „darbiečio“ Seimo vicepirmininko V.Gedvilo kandidatūros į švietimo ir mokslo ministrus išbrokavimas.
Suprantama, nenormalu, kai prokuratūra tampa prezidentės ir Seimo nesantaikos įkaite. Vis dėlto medalis turi dvi puses.
Generalinei prokuratūrai, kol bus paskirtas naujas vadovas, laikinai vadovaus generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis. Taigi prokurorų veikla nesustos. O jeigu iš šio konflikto pasimokys abi kariaujančios pusės, ims ieškoti kompromisų, tai valstybei išeis tik į naudą.
Juk Lietuva – parlamentinė respublika, todėl būtų laikas vėl atkurti pažeistą konstitucinę valdžios grandžių pusiausvyrą.
Kita vertus, ar šis valdžių konfliktas neparodė, kad reikia keisti ir generalinio prokuroro skyrimo tvarką?
