Šiomis dienomis jau aiškėja viena vieta, kur Rusija gali įsitraukti į dar vieną karą. Tai – viena skurdžiausių Vidurinės Azijos šalis Tadžikistanas.
Dar prieš keletą metų, keliaudamas po Kalnų Badachšano regioną Tadžikistane, kitoje Piandž upės pusėje, Afganistane, savo akimis mačiau Jungtinių Valstijų karinę bazę, kuri buvo stabilumo garantas tame regione.
Šiuo metu ten neliko nei amerikiečių, nei stabilumo, o Badachšano bei Kundūzo provincijas Afganistane, besiribojančias su Tadžikistanu, šį pavasarį užgrobė Talibano kovotojai. Persikelti per upę ir veržtis į Kalnų Badachšano autonominę sritį, kuri nuo likusios Tadžikistano dalies yra atskirta sunkiai įveikiamais kalnais, jei turėsi pakankamai jėgų, vieni juokai.
Kalnų Badachšano ir Afganistane esančio Badachšano provincijos gyventojai – artimi giminės, draugai, daugiausia šiitų izmailitų religinės pakraipos pamyriečiai kultūriškai labai artimi. 1925 metais Rusija nubrėžė žemėlapyje sau patogioje vietoje sieną ir padalino šią tautą į dvi dalis.
1992 metais pilietinio karo Tadžikistane metu Kalnų Badachšano valdžia buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau sukilimas buvo numalšintas.
Ir štai šį pavasarį Tadžikistaną sukrėtė dar viena netikėta žinia: Vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties būrio (OMON) vadas pulkininkas Gulmuradas Cholikovas paspruko iš šalies ir jau kovoja „Islamo valstybės“ armijos gretose Sirijoje.
Tadžikų visuomenės gerbiamo pareigūno žingsnis valdžiai buvo toks netikėtas, kad jie net nespėjo viešai apkaltinti jo narkotikų, ginklų kontrabanda, nužudymu ar dar kokiu nors nusikaltimu. Iki tol neįtikusius opozicionierius, sukilėlius ar nepaklusnius karininkus valdžia viešai apkaltindavo nebūtais nusikaltimais ir tokiu būdu pridengdavo tikrus jų tikslus bei savo silpnumą.
Šiuo metu „Islamo valstybės“ armijoje, vien tik oficialiais duomenimis, kariauja 412 tadžikų, dar apie 60 jų tame kare jau žuvo. Vis didėjant tadžikų karo samdinių skaičiui, valdžia sukūrė specialų priežiūros komitetą iš valstybės saugumo, Vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros pareigūnų.
Visi šie įvykiai yra svarbūs tuo, kad Tadžikistane ypač aktyviai ėmė reikštis Rusija.
Pastarosiomis savaitėmis čia lankėsi Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas ir gynybos ministras S.Šoigu.
Jų tikslas – įtikinti vietos valdžią priimti kuo daugiau Rusijos karių, kurie esą saugotų šalį nuo galimo islamistų puolimo iš Afganistano teritorijos.
Tačiau ar tikrai tas pavojus realus? Tadžikistano vadovai baiminasi, kad Rusijos tikslas gali būti kitoks: įvesti į šalį kuo daugiau savo kariuomenės ir jos pagalba paveikti valdžią kuo greičiau ir glaudžiau suartėti su Rusijos kuriama ekonomine ir politine sąjunga.
Kai 2011 metais Rusija ir Tadžikistanas pasirašė sutartį dėl karinių bazių steigimo, prezidentas E.Rachmonas net dvejus metus delsė sutartį ratifikuoti ir tik 2013 metų pabaigoje parlamentas ją patvirtino.
Dabar Rusija prašo leisti įvežti šarvuočių ir dar kelis tūkstančius specialiosios paskirties karių, kurie neva padės gintis nuo talibų. Šiuo metu čia yra dislokuoti 6 tūkstančiai karių, po kelerių metų jų padaugės dar trim tūkstančiais, tačiau Rusija nori dar didesnių savo pajėgų jau dabar.
Daugelis valdžioje ir net vietos apžvalgininkai pritaria nuomonei, kad tadžikus labiau veikia ne išorėje esantys priešai, o plintantis skurdas ir radikalai pačiame Tadžikistane, todėl rusų desantininkai vargu ar padės. Reikia patiems tvarkytis su savo gyventojais ir nepaklusniais pulkininkais.
Valdžia nuolat mėgina apriboti tikėjimo laisves, buvo net siūlymų religine veikla leisti užsiimti tik nuo 18 metų. Esą tik sulaukus pilnametystės žmogų gali aplankyti tikėjimo dvasia. Tačiau skurdas vis tiek bloškia jaunus tadžikus į islamistų sunitų gretas.
Neramumus šalies viduje gali įžiebti ir čia įsikūrę Rusijos kariai, o nuvertus dabartinį, Kremliui nelabai lojalų prezidentą, skiriant naująjį įvairūs klanai savo norus turės derinti su Kremliumi.
Įdomi detalė – Tadžikistane šiuo metu yra pati didžiausia Rusijos karinė bazė užsienyje ir ji labai sparčiai plečiasi.
Kritiškai į Rusijos kariuomenės buvimą toje šalyje žvelgiantys opozicijos politikai pastebi, kad net per pilietinį karą 1992 metais, kai Kalnų Badachšanas buvo paskelbęs nepriklausomybę, Afganistane esantys kovotojai labai didelės įtakos tiems procesams nedarė. Tikriausiai tiekė ginklus, buvo persikėlę keliasdešimt kovotojų, tačiau valdžia realiai priklausė vietos gyventojams.
Tuo metu valstybės siena per Piandž upę buvo praktiškai nesaugoma, tačiau kovotojų tūkstančiais neplūstelėjo, todėl vietos sukilėliai buvo greitai numalšinti ir niekas jiems kariauti nepadėjo. Kodėl jie dabar turėtų veržtis?
Rusija gąsdina, kad Afganistano pusėje stovi „Islamo valstybės“ kovotojai, kurie nepaiso valstybių sienų, tačiau tai ne tiesa. Talibanas net oficialiai neigia, kad jų užkariautose Badachšano ir Kundūzo provincijose veikia „Islamo valstybės“ kariai. Pagrindinės pajėgos yra pavaldžios Talibanui, tačiau jo vadovai pripažįsta, kad yra kelios grupuotės, kurios talibų neklauso, bet kas jos tokios, nelabai kas ir aiškinasi.
Ar gali „Islamo valstybės“ ir talibų kariai susivienyti ir kartu pulti Tadžikistaną? Yra du dalykai, kurie tikrai sutrukdytų tai padaryti.
Talibanas – labai stipri, daugiausia puštūnų genties pagrindu suburta organizacija, kontroliuojanti ir veikianti Afganistane bei Pakistane, o pajamas gaunanti gabenant į Vakarų šalis gausius kiekius narkotikų. Vienas patikimiausių kelių – per Tadžikistaną ir kitas Vidurio Azijos šalis. Tai – didžiulės pajamos ir dalintis pelnu su kitais geruoju talibai nesutiks.
„Islamo valstybės“ kovotojai remiasi sunitų vahabitų ideologija, prie jų turi dėtis kiti, priešingu atveju tuos kitus reikia naikinti kaip kitatikius. Jokių kompromisų. Jie net buvo paskelbę šventąjį karą prieš islamo išpažinėjus šiitus.
Sunitų salafizmas labai artimas savo konservatyvumu vahabitams, tiesiog broliai dvyniai, tačiau, nepaisant to, neseniai „Islamo valstybės“ kovotojai Afganistane dešimčiai talibų nukirto galvas. Mat religiją ne taip aiškino.
Be to, „Islamo valstybės“ armija turi daug darbo Sirijoje ir Irake, patiria didelių nuostolių ir nerealu, kad galėtų surinkti gausią kariauną ir pulti Tadžikistaną, kuris jiems šiaip jau nėra itin svarbus.
Taigi, vargu ar šiuo metu yra stipri išorės jėga, kuri galėtų pulti Tadžikistaną. Tačiau nedidelio karo tame regione labai reikia Rusijai. Kad savo reputaciją pataisytų. Ji parodytų pasauliui, kad kartu su Vakarų valstybėmis kovoja prieš islamistus, tuo pačiu sustiprintų savo pozicijas Tadžikistane ir kitose Vidurinės Azijos šalyse, kurios dar nenori tapti Rusijos vasalu.
Autoritarinis Tadžikistano prezidentas E.Rachmonas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Jis jau išgyveno du bandymus nuversti jį karine jėga ir vieną pasikėsinimą nužudyti. Ir tai rengė saviškiai, o ne priešai iš Afganistano.
Įsileidus daugiau Rusijos desantininkų į savo šalį, prezidento saugumas ir politinis stabilumas šalies viduje priklausytų tik nuo Kremliaus malonės. Taip pat ir naujų pasikėsinimų organizavimas kitų rankomis.
Atmosfera Tadžikistane kaista, užsieniečių jau neleidžia į Kalnų Badachšano autonominę sritį. Vieni su baime laukia kažkodėl turėsiančių kilti neramumų, o kiti sugrįžtančio specialiųjų pajėgų pulkininko. Dar kiti galvoja, kad tą nesantaiką kaitina kažkokia trečia jėga. Kad galėtų įvesti daugiau kariuomenės neva savo bazėms apsaugoti.
