Kad netikėta ne itin įtakingo europarlamentaro A.Dudos pergale pasibaigę Lenkijos prezidento rinkimai yra tik pirmasis sukrėtimas būsimoje virtinėje, buvo prabilta iškart.
Kaip dažnai būna tokiais atvejais, politikai ir ekspertai staiga atrado, kad favoritu buvusio ligšiolinio šalies vadovo B.Komorowskio pralaimėjimas – jokia naujiena, o, priešingai, logiška ilgą laiką besiformavusių tendencijų išraiška.
Šios tendencijos, žvelgiant į jau šį rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, esą aiškiai rodo, kad rinkėjai nusivylė antrąją kadenciją šalį valdančia liberalia proeuropietiška Piliečių platformos partija ir gręžiasi į opozicinę jėgą „Įstatymas ir teisingumas“, esančią A.Dudai už nugaros.
Ši į nacionalizmą ir euroskepticizmą linkusi partija, valdoma buvusio premjero J.Kaczynskio, po Seimo rinkimų esą sudarys koaliciją su prezidento rinkimuose puikiai pasirodžiusiu „politiku“ be jokios programos ir idėjų, roko atlikėju P.Kukizu.
Pranašaujama, kad šios naujos valdžios, kuri remsis prasčiau gyvenančiais, piktais rinkėjais, politinė kryptis aiški – į kraštutinį nacionalizmą pakrypęs populizmas.
Lenkijos intelektualai, pavyzdžiui, buvęs disidentas ir vienas karščiausių Lietuvos bičiulių šioje šalyje, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius A.Michnikas net baiminasi, kad Lenkija riedės į vis radikalesnę dešinę ir su visa Europa susipykusios Vengrijos keliu.
Atitinkami vėjai prognozuojami ir Lietuvos kryptimi – esą Varšuvos tonas Vilniaus atžvilgiu darysis karingesnis. O kuo daugiau įtampos tarp kaimyninių šalių, taip pat tarp Lietuvos valdžios ir vietos lenkų, tuo geriau Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiui V.Tomaševskiui.
„Įstatymo ir teisingumo“ pergalę ir Piliečių platformos partijos pralaimėjimą dar tvirčiau prognozuoti leidžia Lenkiją sukrėtęs politinis žemės drebėjimas, kai iš savo postų staiga pasitraukė trys ministrai, trys viceministrai, specialiųjų tarnybų darbą koordinuojančios žinybos vadovas, premjerės E.Kopacz patarėjų komandos vadovas ir Seimo pirmininkas R.Sikorskis.
Atsistatydinimai – nauja maždaug prieš metus Lenkiją sukrėtusio milžiniško skandalo, kai į viešumą nutekėjo prabangiame Varšuvos restorane slapta įrašyti daugybės politikų ir verslininkų pokalbiai, banga.
Prokurorai tebesiaiškina, ar už to – tik kai kurie prieštaringai vertinami verslininkai, ar ir jėgos iš netolimų Rytų, bet tyrimo rezultatai dar neaiškūs.
Taigi minėti atsistatydinimai – labiau valdančiųjų bandymas parodyti principingumą, atsinaujinti ir taip mėginti iki rinkimų atgauti piliečių pasitikėjimą.
Bet tokie žingsniai gali būti pavėluoti, o valdininkų griūtys gali tik dar labiau sustiprinti Piliečių platformos partijos, kaip skandaluose besimurdančios ir silpstančios jėgos, įvaizdį.
Bet kokiu atveju galima spėti, kad šį rudenį Lenkijos valdžia keisis. Taigi ar verta nuogąstauti dėl niūriausių scenarijų Lietuvos kryptimi?
Pats A.Duda ir svarbiausi būsimos jo komandos žmonės ne kartą aiškino, kad iš esmės keis visą Lenkijos užsienio politiką, kuri buvo orientuota pirmiausia į didžiąsias Vakarų valstybes ir pataikaujanti Prancūzijos bei Vokietijos interesams.
Prezidentas ir Seimas, ko gero, mėgins grįžti prie politikos, kurią stengėsi vykdyti J.Kaczynskio velionis brolis prezidentas L.Kaczynskis: Lenkija sieks būti regiono lydere, telkiančia aplinkines valstybes.
Nevertėtų baimintis, kad Lenkija pasuks atgal, taps labiau prorusiška, nes griežta Varšuvos laikysena Maskvos atžvilgiu iš esmės nesikeitė ir neturėtų keistis esant bet kokiai valdžiai.
Bet nei vienoje, nei kitoje koncepcijoje Lietuvai nėra numatyta bent kiek didesnio vaidmens, nes objektyvus kaimyninių šalių svoris pasaulio procesuose pernelyg skirtingas.
Vis dėlto A.Duda prisiekinėja, kad Lietuvai bus kur kas draugiškesnis nei dabartinė valdžia, ir pliekia B.Komorowskį už santykių „aklavietę“.
Kita vertus, išrinktasis prezidentas pabrėžia tai, kas svarbu ne vien valdžiai, bet, atrodo, ir visam Lenkijos politiniam elitui, – Lietuva pagaliau turi įvykdyti įsipareigojimus vietos lenkams, kaip kad žadėjo ir Lenkijai.
Vienas pirmųjų laukiamų Vilniaus žingsnių – įteisinti galimybę dokumentuose lenkų pavardes rašyti originalo kalba. Bet dar neaišku, kada bus žengtas šis žingsnis ir ar apskritai jis bus žengtas.
Jei Lietuva netgi įteisintų w asmens dokumentuose, greičiausiai to neužtektų, kad ilgamečio politinio sąstingio įšalas imtų pastebimiau tirpti. Tam būtina nauja ir aktyvi tiek Vilniaus, tiek Varšuvos politika.
Tačiau kol kas nematyti, kad tai būtų gyvybinis Lenkijos interesas, be to, neatrodo, jog dabartiniai mūsų užsienio politikos vairininkai irgi degtų noru, kad šalių santykiai smarkiai keistųsi.
Vadinasi, realiausia, jog artimiausiu metu abi valstybės apsiribos praktinės būtinybės bei Rusijos grėsmės padiktuotu ekonominiu ir kariniu bendradarbiavimu. Ar to pakanka? O gal vis dėlto verta siekti daugiau?
