Štai visos šios trys legendos vienaip ar kitaip virsta argumentais Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo Audronio Liugos paskvilyje.
Taip, paskvilis, kurio tikslas, matyt, užtušuoti nuoseklios minties nebuvimą, pastovų sau prieštaravimą plūdimusi, įžeidimais. Teatro meno vadovas savo argumentaciją pradeda tikra to žodžio prasme žodine diarėja – „Neliesk šūdo, nes smirdėsi, sako liaudies išmintis. Bet gyvename laikais, kai šūdas gali tapti argumentu kovoje už demokratines ir patriotines vertybes.“
Skaitant jame išsakytas mintis, tuojau matai dilemą: moralinis reliatyvizmas. Todėl nebeaišku, kas ginama, kodėl ginama, kokiu pagrindu ginama. Ir, žinoma, nebeaišku, kuo piktinamasi. Rimta bėda ir mūsų nesenos istorijos nežinojimas, nes argumentacija tampa neadekvati istoriniams faktams bei istorinei patirčiai.
Taigi, pirma legenda – „Gerbiu kito nuomonę“. Ar tikrai galima gerbti bet kokią nuomonę? Manau, kad ne. Akivaizdu, kad painiojama teisė į nuomonę su pagarba nuomonei, kokia ji bebūtų.
Taip vulgarizuojama žodžio laisvės sampratą. Todėl nenuostabu, kad tūlas meno vadovas R. Tumino politinę poziciją gerbia. O gal klystu? Bet juk rašo, kad gerbia jo poziciją su sąlygą jei ji yra nuoširdi. Tai, remiantis tokia logika, žmogžudys Breivikas labai nuoširdžiai išžudė dešimtys vaikų ir, – nuoširdžiai neatgailauja. Kaip tik dėl to gerbtinas. Ir tie, kurie mane sovietmečiu kankino Kauno KGB rūsyje ir psichinėje, tai darė nuoširdžiai.
Bent man taip pasirodė. Gerbiu todėl jų poziciją kiekvieną kartą pajutęs stuburo skausmus. Tai yra keturiasdešimt du metus kiekvieną dieną.
Antra legenda – „Lietuvoje bijoma išsakyti savo nuomonę“. Neretai turima omenyje turinčius „teisingą“ nuomonę. Tai, simpatizuojantys fašistuojančiam V. Putino režimui ar bet kuriai kitai diktatūrai: rasistai, šovinistai, antisemitai, homofobai, anoniminiai nekentėjai.
Ir, žinoma, pastoviai keikiantys valdžią niekaip nesugebėdami protingai paaiškinti, kodėl blogai su viena ar kita valdžia. Visi jie, reikia suprasti, bijo išsakyti savo nuomonę. Nors, kažkaip nepastebėjau, kad labai bijotų, antraip nieko apie tų žmonių nuomonę niekas nežinotų, nebūtų ją girdėję. Ir nematę. Bet matome kiekvieną Vasario 16-tąją bei Kovo 11-tąją marširuojant gatvėmis, mirgant visokiuose pseudo patriotiniuose tinklaraščiuose. Ar kitų nekentėjai turi jaustis blogai, kad juos „puola“ kitaip manantys?
Bet gi tie kitaip manantys irgi puolami neva bijančių išsakyti savo nuomonę. Ir, kaip dokumentuotai matome, pareiškusio savo nuomonę teatro meno vadovo vis dar už jo nuomonę nesuspardė, nors veiksmas vyksta Lietuvoje, ne Paryžiuje.
Kitaip tariant, baimė yra bijančio prerogatyva. Teatro meno vadovas, akivaizdu, nebijo išsakyti savo nuomonės, kokia keista ji nebūtų: „R.Tuminas nebesugrįš į Lietuvą ant balto žirgo, užkariavęs Rusijos teatrą. Jis, bent jau dalies visuomenės akyse, nebebus Rusijos ir Lietuvos kultūrų taikdarys.“. Prašau?
Kokias kultūras turima omenyje ir kaip R. Tuminas atlieka taikdario misiją? Jis gina (įžvalgiai supranta?) žiaurios diktatūros būtinumo Rusijoje idėją. O ir pastaruosius septynerius metus V. Putino Rusijoje vyrauja militarizmas, skatinama per visus informacinius kanalus neapykanta viskam, kas ne rusiška.
Jo armija Ukrainoje žudo nieko dėtus žmones. Šis režimas pastoviai saviškiams kala į galvą idėjas apie fašistinę Lietuvą, kuri, pasirodo, dar ir ruošiasi okupuoti Karaliaučių. Taip nusikalbėti reikia mokėti.
Siekiant kažkaip apginti pluoštą režisieriaus nusikalbėjimų (mano, demokrato, nuomone), mums siūloma paversti jį pajuokos objektu, pasijuokti iš jo, nors R. Tuminas niekaip nėra pajuokos objektas. Jis, būdamas viešas žmogus, yra pagrįstos kritikos objektas. Bet kritikuojantiems siūloma palikti režisierių ramybėje. Palaukite, ar kažkas, bet kas, yra už kritikos ribų vien tik dėl garsumo, genialumo atskiroje srityje?
Trečia legenda – „Išsakantys savo nuomonę yra drąsūs, todėl gerbtini“. Pasirodo, išsakyti savo nuomonę, kai niekas už ją nenušauna, nesiunčia į katorgą, kai nuomonės reiškimas demokratijos sąlygomis neturi nieko bendro su drąsa, bet kiek nori su norma, – tokie žmonės laikomi drąsiais. O vargę!
Kokiame laikmatyje šie žmonės gyvena? Tik pasižiūrėkite į po mano straipsniais prirašytų nesąmonių, grasinimų, tyčiojimosi,- tūkstančiai. Galima pamanyti, kad pusė Lietuvos manęs nekenčia, kita pusė šiaip taip pakenčia. Bet, kaip matote, ir toliau teigiu savo nuomonę. Todėl esu drąsus ir lygiai taip pat reikalauju pagarbos už savo bet kokią, bet būtinai nuoširdžią, nuomonę.
Norėčiau pabaigti komentarą be jokios ironijos. Nes tai, ką čia žemiau bando pasakyti nacionalinio teatro meno vadovas, yra rimta: „R.Tumino akibrokštas sukūrė precedentą politiškai vertinti bet kokį Lietuvos kultūros prisistatymą Rusijoje, jei jis bus remiamas šios valstybės lėšomis. Nenustebčiau, jei kokio nors teatro kolektyvo išvyka į šioje šalyje rengiamą festivalį dabar sukeltų isteriją dėl pataikavimo Rusijos režimui. Ir tai, manau, demonstruoja politinės konjunktūros kurstomą mūsų visuomenės šizofrenijos būseną. Kas kitas?“.
Tenka pastebėti, kad nesuvokiant politinių procesų priežasčių (politinės istorijos žinių trūkumas ir moralinis reliatyvizmas tikrai nepadeda) sunku įžvelgti ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Režisieriaus jau ne kartą ir ne du kartota parama kriminaliniam režimui nesukuria jokio precedento. Jis, kaip ir bet kuris kitas, turi teisę į nuomonę, kurią bet kas turi teisę kritikuoti.
Precedentą, tačiau, sukūrė šiandieninis V. Putino režimas, verčiantis kitaip vertinti vieną ar kitą nuomonę ir ją reiškiantį. Sovietinės imperijos laikais vos ne kasdien Vakaruose vyko diskusijos tema „Ar bendradarbiauti kultūros srityje su sovietais žinant, kad kultūra ten yra totaliai politizuota“? „Ar netampama tokiu atveju naudingais idiotais“? „Ar taip nepateisinama savo piliečius Gulaguose žudanti bei pūdanti sistema“? „Kaip traktuoti Petrą Cvirką, Salomėją Nerį, kitus garsius prosovietinius menininkus“?
Šiandien ir vėl peršasi analogiški klausimai: kaip galima gerbti valstybę, slepiančią neteisėtame kare žuvusius savo karius? Ar kultūros srityje bendrauti su valstybe, kurios vadovai perka tėvų tylėjimą? Su valstybe, žudančią žurnalistus, opozicijos veikėjus, o asmens laisvė įvardijama vakarietišku išmislu? Išpažįstančiam demokratines vertybes, humanizmą, tie klausimai nėra nepagrįsti.
Tad, šiame kontekste, kaip siūloma reaguoti į garsaus savo srityje asmens amoralią politinę poziciją bei pataikavimą diktatoriui? Siūloma, pavertus genijų juokdariu, jam ploti. Tai plokite, ponios ir ponai. Bet be manęs. Turime Lietuvoje ir kitų teatro meno genijų, kuriems pasiruošęs ploti ir už jų meną, ir jų pilietinę poziciją.
Tai tiek apie Nacionalinio dramos teatro meno vadovo bandymą pasitelkus, anot jo „š ... argumentaciją“ apginti. Ką apginti? Po tokios argumentacijos norisi nusiplauti rankas.
