Klausimai beveik tradiciniai, ne kartą girdėti kitomis progomis, su aiškiu tarptautiniu ir vietiniu kontekstu.
Ministro atsakymai sklandūs, žodingi, be mįslingų pauzių ir užuominų. Be įtampos ir sutrikimų atsakinėti į tarptautiniu mastu sudėtingus klausimus padeda ne tik užsienio politikos vadovo asmeninės savybės, diplomatiniai gebėjimai, bet ir tai, kad opozicija neturi nuomonės, o visuomenėje nevyksta diskusijos užsienio politikos klausimais.
Žurnalistas šia tema gali ir aštriai formuluoti klausimus, bet vis tiek tai bus jo asmeninė nuomonė. Seime esanti opozicija vengia užsienio politikos temų. L.Linkevičius kritikos iš opozicijos neturi.
Bet ir esant tokiai visuotinio sutarimo ir pritarimo stilistikai kartais nuskamba šia bet kuriai valdžiai palankia aplinkybe piktnaudžiaujantis užsimiršęs kategoriškas valdžios tonas.
Žurnalistas paklausė ministro, ar Rusijos grasinama ginkluotė NATO pašonėje nėra atsakas į Aljanso planus sunkiąja ginkluote stiprinti savo partnerių saugumą ir prie Baltijos jūros.
Ir sulaukė atsakymo tiesiai į kaktą. Esą toks klausimas iš esmės yra propagandinis Rusijos teiginys, išsakytas V.Putino pavaldinio. Nežinau, ar taktiškam ministrui derėjo tokia replika.
Matydami, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, panašų klausimą sau pateikia tūkstančiai žmonių Europoje ir už jos ribų, nebūtinai pasiskaitę ar nugirdę kokio nors V.Putino parankinio kalbėjimą.
Deja, Lietuvoje pradėjo formuotis pikto reagavimo į nepatinkančius samprotavimus, ypač jei tai liečia santykius su Rusija, įprotis.
Sakytojas bemat įtariamas atstovaujantis piktosioms Kremliaus dvasioms. Arba pavadinamas „naudingu idiotu“.
Taip apibūdintasis tikriausiai turėtų mirtinai susigėsti, užsičiaupti arba pradėti rašyti su slapyvardžiu. Žinoma, priversti užsičiaupti, savo nuomonę špygos pavidalu įkišti į kišenę yra nesunku ir istoriškai ne kartą praktikuota.
Tačiau norinčiųjų taip praktikuotis mažėja. Žmonės vis daugiau moka kalbų, daug keliauja, akiratis platėja, įvairėja nuomonės ir didėja noras jas išsakyti. Tai liečia ir santykius tarp Rusijos ir JAV, ir naujas ginklavimosi varžybas, kurios, nepaisant svarstymų, kas yra priežastis ir kas pasekmė, vis labiau įsibėgėja.
Šių laikų folklore liūdnai juokaujama: pasekmė tik vienu atveju yra pirmiau priežasties, kai gydytojas laidotuvių procesijoje eina paskui savo pacientą karste.
Taigi ar NATO reaguoja į Rusijos žvanginimą ginklais, ar Rusija skelbia atsakanti į NATO artėjimą prie jos „tėvonijos“, mes žinome tikrąsias šio konflikto priežastis, kurios siekia karštuosius ir šaltuosius karus.
Bet ne istorinių priežasčių aiškinimasis dabar žmonėms rūpi. Visiems be išimties svarbu, kada ir kuo pasibaigs „atsakymų“ iš abiejų pusių virtinė.
Buvęs Lenkijos sausumos ginkluotųjų pajėgų vadas ir gynybos ministras generolas W.Skrzypczakas viename interviu taip pasakė: „Rusai nuolat ieško naujų sprendimų, išranda naujų technologijų, ypač tankų ir oro erdvės gynybos srityje. Vakarai, o kartu su jais ir Lenkija, taip pat nestovi vietoje. Ginklų lenktynės prasidėjo.“
Kas gali garantuoti, kad „atsakai“ vieną dieną nesukibirkščiuos?
Minėtame pokalbyje su žurnalistu L.Linkevičius kelis kartus pabrėžė Lietuvos vertybinę poziciją. Apie tai kalbama ir prezidentės metiniame pranešime. Vertybinio požiūrio sąvoką Lietuvos politikai žiniasklaidoje vartoja jau porą dešimtmečių.
Skamba gražiai, bet ką konkrečiai reiškia, išsamiai analizuojant vis sunkiau suprasti. Nebent omenyje turimos ir materialinės vertybės, nes Lietuva karinėse misijose gina ir Vakarų ekonominius interesus. Islamo pasaulyje vakarietiškos vertybės, regis, neturi jokių ateities šansų. Ir kuo toliau, juo labiau.
Mano manymu, Lietuvai nėra jokio būtino reikalo pasauliui nuolat pabrėžti savo vertybinę poziciją, tarsi kitoms NATO narėms tai būtų svetima. Mūsų pozicija yra ne kuo nors moraliai išskirtinė, bet normali, logiška ir istoriškai pagrįsta.
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva nusprendė nesirinkti neutralios valstybės kelio, nenorėdama rizikuoti dar kartą būti okupuota, įstojo į NATO ir ES. Iš esmės tai pragmatiškas sprendimas ir, svarbiausia, laiku padarytas.
Kadangi realybė pasirodė esanti kur kas kietesnė, nei įsivaizdavome net prieš kelerius metus, skubiai susirūpinome realia gynyba ir džiaugiamės naujomis NATO iniciatyvomis. Ar tai erzina Rusiją? Žinoma.
Bet jei mes ir nieko nedarytume, Rusija, iki šiol stiprinusi savo karines pajėgas Kaliningrade, stiprins jas ir toliau, taip, kaip yra numačiusi savo karinėje doktrinoje. O pradėtas karas Ukrainoje dar padarė savų pataisų.
Iššūkių ir atsakų žaidimas gali būti naudojamas propagandiniais tikslais, bet esmė yra tai, ką pasakė Lenkijos generolas. Rusijos ir NATO konfrontacija jau vyksta, nors dar prieš penkerius metus toks santykių apibūdinimas galėjo būti palaikytas provokuojamu, kaip ir aprašydami įvykius Ukrainoje ilgai vengėme minėti žodį „karas“.
Ar įmanoma šį procesą sustabdyti – pats sudėtingiausias šių dienų klausimas. Kol kas situacija keičiasi sparčiai ir, mano nuomone, labai pavojingai. Todėl visuomenė turi teisę sulaukti iš savo valdžios kuo detalesnių paaiškinimų. Bet žmonės tikrai nenusipelno ironizavimo ar moralizavimo, jeigu jiems kyla daug papildomų klausimų.
