Nepakeliamas, vaistais nenuslopinamas fizinis ir dvasinis skausmas, nuolatinis gyvybę palaikančių aparatų dūzgesys. Į trachėją įstatytas dirbtinio kvėpavimo vamzdelis, verčiantis springti seilėmis. Iš pilvo kyšantys zondai, pro kuriuos laša žaizdų skystis arba švirkščiamas į skrandį maistas. Ir jokios galimybės pajudėti.
Tokias kančias patiria nepagydomi ligoniai. O juos slaugantys artimieji patiria sunkumus, kurie sunkesni už Sizifo akmenį, diena po dienos, be jokio poilsio ridenamą į kalną.
Vieni ištveria iki ligonio mirties, bet po to krinta į nuovargio, depresijos ar priklausomybių duobę. Kiti palūžta anksčiau, nei į namus įsiprašo mirtis, ir slaugą patiki tik profesionalams.
Treti viliasi, kad artimojo kančias nutrauks atsitiktinumas arba tai, kas vadinama pasyviąja eutanazija.
Padėtis, į kurią ligonius ir juos slaugančius artimuosius įstumia ypač sunkios ligos, neretai būna beviltiška.
Ypač tada, kai mirtinai sergantis žmogus prašo leisti jam mirti – atlikti eutanaziją.
Idėja vėl atgijo
Ne vienoje Vakarų Europos šalyje eutanazija yra įteisinta, o mūsų šalies politikai dėl to dar ginčijasi.
Tokių mėginimų daigai Lietuvoje prasikalė 2012-aisiais. Sutrypti oponentų, jie neseniai vėl atsitiesė, virsdami Eutanazijos įstatymo projektu.
Gegužės pabaigoje socialdemokratai pasiūlė pasirašyti parlamentinių partijų susitarimą dėl žmogaus teisių apsaugos.
Vienas iš keleto šio susitarimo siūlymų skirtas eutanazijai įteisinti. Tačiau tas susitarimas dar nėra pasirašytas.
Ar toks įstatymas palengvintų beviltiškų ligonių ir jų artimųjų padėtį? Apie tai prabilo jie patys.
Alytiškis susirgo staiga
Stasys turėjo mirti dar prieš metus. Bet 67 metų alytiškis gyvena. Ir tik todėl, kad juo rūpinasi Santariškių klinikų gydytojai, o žmona Otilė slaugo beveik neatsitraukdama.
Vyras serga nervų sistemos liga – šonine amiotrofine skleroze. Ji pražudo neuronus, siunčiančius signalus į raumenis, kurie užtikrina judėjimą, kalbą, valgymą, kvėpavimą.
Bet nesunaikina jutimų, neužtemdo ir proto.
Stasys – technikos žmogus, daug metų dirbęs inžinieriumi konstruktoriumi, vėliau – įrenginių derintoju Alytaus įmonėse. Ir išėjęs į pensiją jis dirbo – tol, kol susirgo.
„Kokį pusmetį jo kojas, ypač pėdas, traukė mėšlungis. 2013-ųjų lapkritį į stuburą įsismelkė silpnumas.
Po to jis pats jau nebegalėjo paeiti. Netrukus ėmė silpti ir krūtinės raumenys, tapo sunku įkvėpti“, – apie sutuoktinio ligos pradžią pasakojo Otilė.
Eutanazijai nepalikta vietos
Kai 2014-ųjų birželį įsismarkavusi liga ėmė trikdyti kvėpavimą ir atėmė kalbos dovaną, alytiškis pateko į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Plaučių ligų skyrių, iš jo – į reanimaciją.
Žinodami diagnozę medikai suprato ir tai, kad liga jau nulėmė šio žmogaus likimą. Bet ar derėjo jiems klausti artimųjų, ką daryti toliau? O gal net nebejungti plaučių ventiliavimo – dirbtinio kvėpavimo aparato?
Toks veiksmas medikams būtų užtraukęs baudžiamąją atsakomybę.
Lietuvos teisės aktai nepalieka vietos jokiai dvejonei. Visus ligonius, kad ir kokia būtų būklė, privaloma gaivinti.
Jei žmogus pats nekvėpuoja, tenka ventiliuoti jo plaučius, o jei negali valgyti – maitinti specialiais mišiniais, lašinamais arba į kraują, arba pro zondą švirkščiamais tiesiai į skrandį.
Prijungus įrangą, kvėpuojančią už žmogų, jos nevalia atjungti nei ligonio, nei artimųjų prašymu.
Tai būtų eutanazija, kuriai vietos mūsų šalies medicinos sistemoje nėra palikta.
Kiek žmogus gyvens, priklauso nuo slaugos, mitybos ir nuo organizmo būklės.
Teko pačiai užsinešti vyrą
Šiuo metu Stasys kalba tik akimis. Tai, ko jis paprašo judindamas lūpas, supranta tik žmona. Otilė, buvusi veterinarijos gydytoja, viską daro pati – suleidžia vaistų, išsiurbia iš trachėjos gleives, sušvirkščia į skrandį pro zondą maitinimo tirpalą.
Nakčiai moteris prigula ant sulankstomosios lovos greta vyro, kad galėtų pašokti ant kojų iškart, vos tik jis išleidžia pagalbos prašantį garsą.
„Paleiskit mane“, – per tuos 12 mėnesių buvo dienų, kai vyras, dar galėdamas šnabždėti, pats maldavo mirties.
Pasijutęs geriau, jis vėl įsmeigdavo dėkingą žvilgsnį į Otilę.
Abu supranta šios būklės beviltiškumą. Kaip ir tai, kad vyro gyvybės siūlą palaiko tik vienas žmogus – žmona.
Iššūkių jiems abiem netrūksta. Liga, atėmusi galimybę judėti, nesunaikino jausmų.
Vyras kaukė mintyse iš bejėgiškumo, kai jį užklupus šlapimo takų komplikacijoms medikai su gaisrininkais iš ketvirtojo daugiabučio aukšto tempė neštuvais žemyn.
Jis staugė iš nevilties ir matydamas, kaip sunkiai jį Otilė iš ligoninės turėjo parsigabenti namo.
„Greitoji pagalba tokios paslaugos neteikia – nuvežt į ligoninę nuveža, bet ne atgal.
Niekam nesvarbu, kad žmogus pats nepakvėpuoja. Teko samdytis privatų vežėją. Bet tas sustojo prie daugiabučio durų, o toliau – žinokitės patys“, – atsiduso moteris.
Ji sukvietė kone visas laiptinės moteris ir jos nugabeno vyrą aukštyn. Nuo tos dienos Otilė viską bando įveikti pati.
Jei kyla nerimas dėl vyro sveikatos būklės, ji rašo laiškus Santariškių klinikų medikams. Supūliavo anga trachėjoje? Fotografuoja telefonu ir siunčia jiems vaizdą.
„Užsiimu telemedicina“, – karčiai pratarė Otilė ir nubraukė ašarą.
Kaip vežti pas specialistą?
Otilė mojuoja buvusio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio pasirašytais teisės aktais, numatančiais, kokia turi būti paliatyvioji – neišgydomiems ligoniams skirta – medicinos pagalba.
„Šnipštas, – pyktelėjo moteris. – Viskas taip ir liko popieriuose. Nėra jokios pagalbos, jei ligonis slaugomas namuose. Ateidavo slaugė perrišti žaizdų, bet aš ir pati tai moku padaryti.“
Toks sunkus ligonis – ir ne šeimos gydytojų pečiams. Jam reikia specialistų pagalbos.
O iš rajono ligoninės ar poliklinikos neįmanoma į namus pasikviesti nei gerklės, nei širdies ligų, nei kitų specialistų, nes ligoniai namie nėra konsultuojami – medikams tai daryti nepriklauso.
Kadangi nugabenti į klinikas ar polikliniką itin sunkios būklės ligonių neįmanoma, kiekviena maža problema jų artimiesiems tampa didžiulė.
Prireikė specialaus maisto
Ne ką menkesnis iššūkis nei slauga Otilei ir vyro maitinimas. Jis kilo netrukus po to, kai iš Santariškių klinikų su kvėpavimo vamzdeliu kakle ir maitinimo zondu pilve Stasys buvo perkeltas į Alytaus ligoninę.
Reanimacijos skyriaus gydytojai prižiūrėjo ligonį tol, kol atsirado galimybė išsinuomoti kvėpavimo aparatą, už kurio nuomą sumoka ligonių kasos.
Parsigabenusi savo žmogų namo Otilė parsigabeno ir rūpestį, kur ir kaip jam gauti specialaus maisto.
Pirko jo vaistinėje, kas dieną paklodavo po 15 eurų. Per mėnesį susidarydavo solidi suma, per didelė Otilei.
Moteris ėmė šauktis Santariškių klinikų reanimacijoje dirbančių gydytojų pagalbos. Šie, nepavykus iš Valstybinės ligonių kasos išprašyti kompensacijos maitinimo preparatams, išrūpino labdarą.
„Tai nežmoniška, – atsiduso Otilė. – Juk mano vyras darbui atidavė 37 metus, mokėjo mokesčius. O kai atslinko sunki liga, valstybė jam atsuko nugarą.“
Jei ne medikų parūpinta labdara, jos vyras būtų miręs – būtų įvykusi pasyvi eutanazija.
Ligoniai miršta ir iš bado
Andrius Klimašauskas, Santariškių klinikų intensyviosios terapijos gydytojas
„Alytuje žmonos slaugomo ligonio padėtis varo į neviltį. Nėra ypač sunkių ligonių slaugymo sistemos, nėra jiems pagalbos namuose.
Nėra sukurta ir gydytojų specialistų konsultacijų sistemos. Tėra sistema, kuri, kartais atrodo, padeda greičiau pribaigti ligonį.
Alytiškis gyvena tik todėl, kad jį stropiai slaugo žmona, o Santariškių klinikos elgiasi taip, tarsi jį būtų „įsivaikinusios“, – patariame, kai užklumpa didesnė ar mažesnė bėda.
Alytiškio žmona daro tai, ką turėtų daryti medikai, – išsiurbti iš trachėjos gleives, pakeisti į trachėją įstatytą vamzdelį. Ji žino, kaip prižiūrėti gastrostomą – į skrandį įvestą zondą. Ji jau metus atsakinga už gyvybę žmogaus, kuris pats nė musės negali nusipūsti nuo nosies.
Tokiam ligoniui turi būti kompensuojamas dirbtinis maitinimas. Juk žmogaus slaugymas namuose valstybei kainuoja gerokai mažiau nei ligoninėje. Be to, slaugos ligoninėje nėra galimybės užtikrinti dirbtinę plaučių ventiliaciją.
Taip, ligoniai turi teisę mirti, bet ne iš troškulio, bado ir skausmo. Tačiau Lietuvoje būta daug atvejų, kai anksčiau nei sunki liga žmogų įveikė badas. Tai vadinama pasyviąja eutanazija.
Vienas vaikinas jau 10 metų yra prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Patys tėvai išrūpino jam specialų maistą.
Iš viso Lietuvoje tėra pora dešimčių ligonių, kurių gyvybę palaiko kvėpavimo aparatai.
Ir ligonių, kuriems reikia specialaus maisto, nėra daug. Tačiau tokį maistą jiems tenka pirkti. Kaimuose tokių ligonių artimieji sutrina tai, ką patys valgo. Bet toks maistas nėra pasisavinamas. Iš tikrųjų ligoniai badauja ir netrukus miršta.“
Prancūzijoje – teisinė drama
* Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) birželio 5-ąją patvirtino Prancūzijos teismo sprendimą, kuriuo leista nutraukti gyvybės palaikymą komos ištiktam vyrui. Ši nutartis gali tapti istoriniu precedentu.
* Eutanazija Prancūzijoje yra nelegali. Tačiau yra atvejų, kai galima pritaikyti nuo 2005-ųjų galiojantį Pasyviosios eutanazijos įstatymą.
* Metus trukę teisiniai ginčai suskaldė Vincent’o Lambert’o šeimą į priešiškas stovyklas. Pagaliau tašką padėjo EŽTT: nutarė, kad sprendimas nutraukti maitinimą vyrui, kuris 2008 metais per eismo įvykį patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir buvo visiškai paralyžiuotas, nepažeidžia Europos žmogaus teisių įstatymų.
* V.Lambert’o motina Viviane teigė, kad jos sūnus tėra neįgalus, o Vincent’o žmona Rachel tvirtino, jog jos vyras nenorėtų, kad jo gyvybė būtų dirbtinai palaikoma.
* Strasbūro mieste įsikūrusio EŽTT teisėjų kolegija (12 balsų „už“ ir 5 balsai „prieš“) priėmė sprendimą palaikyti Prancūzijos teismo nutartį.
* Teisinė drama prasidėjo 2014 metų sausį, kai V.Lambert’o gydytojai, kuriuos rėmė jo žmona ir šeši iš aštuonių jo brolių bei seserų, nusprendė nutraukti jo gyvybę palaikantį intraveninį maitinimą.
* Tačiau itin religingi, katalikų tikėjimą išpažįstantys V.Lambert’o tėvai, netikras brolis ir sesuo laimėjo skubų teismo sprendimą sustabdyti šį planą.
* Apskundus šią nutartį, Prancūzijos aukščiausios instancijos administracinis teismas nurodė trims gydytojams parengti ataskaitą dėl V.Lambert’o būklės. Birželio mėnesį teismas nusprendė, kad sprendimas nebepalaikyti vyro, kuriam pasveikti nėra vilčių, gyvybės yra teisėtas.
* Tuomet V.Lambert’o tėvai kreipėsi į EŽTT, kuris nurodė Prancūzijai palaikyti paciento gyvybę, kol bus sprendžiama, ar Valstybės tarybos sprendimas atitinka Europos žmogaus teisių konvenciją.
* Eutanazija Prancūzijoje yra nelegali, bet šalies vadovas François Hollande’as per 2012-ųjų prezidento rinkimų kampaniją žadėjo, kad siūlys svarstyti šį klausimą. Šių metų kovą Prancūzijos įstatymų leidėjai pritarė įstatymui, leidžiančiam medikams giliai migdyti nepagydomai sergančius ligonius tol, kol jie mirs.
