Žmonės aptarinėjo pačias įvairiausias versijas – nuo tos, jog mergina paprasčiausiai pabėgo iš namų, iki juodžiausio scenarijus, kad kaunietė galėjo tapti nusikaltėlių auka.
Kauno policijos pareigūnams teko nustatyti vietą, kurioje gali būti pražuvėlė. Ji aptikta gyva ir sveika Prienų rajone, savo draugo namuose. Paaiškėjo, kad ji iš namų išėjo susipykusi su tėvais.
Šis atvejis – vienas iš daugybės, su kuriais susiduria dingusiųjų paieška užsiimančio specializuoto policijos padalinio pareigūnai.
Ilgametė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus darbuotoja, vyresnioji tyrėja Indrė Astrauskaitė atskleidė nematomą pareigūnų darbo pusę.
– Kriminalinio policijos padalinio, kuriame dirbate, specializacija – asmenų paieška. Kiek šiuo metu ieškoma be žinios dingusių žmonių? – „Laikinoji sostinė“ paklausė I.Astrauskaitės.
– Nuo metų pradžios iki šios dienos Kauno apskrityje buvo ieškomi 263 be žinios dingę žmonės, o dabar jų belikę tik 36, Kaune mieste – 31. Taigi statistika liudija, jog daugiausia darbo turime mieste.
Vykdant paiešką pasitelkiamos ne tik policijos pajėgos. Labai daug padeda ir visuomenė – mums talkina vietos bendruomenės, seniūnai, bendrijų atstovai, taksi firmos. Pastarųjų pagalba ypač svarbi.
– Kokią ieškomų asmenų dalį sudaro iš namų po konfliktų su tėvais bėgti mėgstantys nepilnamečiai?
– Tokių paauglių, kurių pabėgusių iš namų tektų ieškoti, yra sąlyginai nedaug. Tačiau turime begalę jaunuolių, kurie bėga iš socializacijos centrų. Dažnai pasitaiko, jog tas pats nepilnametis bėga nuolatos.
Pavyzdžiui, vienas paauglys iš savivaldybės globos namų vien šiais metais buvo pabėgęs aštuonis kartus. Tai socialinės, psichologinės problemos. Deja, jų buvo, yra ir bus.
– Prasidėjus šiltajam metų laikui pasipila policijos pranešimų apie dingusius nepilnamečius. Kuo paaiškinti šį sezoniškumą?
– Neretai nepilnamečiai bėga ieškodami nuotykių, su draugais keliauja prie jūros, kur ir būna surandami.
Šiai kategorijai mažamečiai nepriskiriami, dažniausiai taip elgiasi paaugliai.
Tačiau yra dar viena problema. Tiek pavasarį, tiek ir rudenį mums dažnai tenka ieškoti į miškus uogauti ar grybauti išėjusių ir pasiklydusių senyvo amžiaus žmonių. Šios kategorijos dingusiųjų skaičius vis labiau linkęs didėti. Anksčiau dažniausiai ieškodavome jaunų žmonių, o dabar ima dominuoti vyresni žmonės.
Nepilnamečiai visada namo sugrįžta, o senukai – juk ne tyčia iš namų išeina. Todėl jų paieškai skiriame ypač daug pajėgų.
Jeigu žmogus turi atminties sutrikimų ar sunkiai orientuojasi aplinkoje, artimieji turėtų pasirūpinti, kad jis su savimi visada turėtų kokį nors daiktą, kuris padėtų jį atpažinti. Tai gali būti net apyrankė, ant kurios užrašyti artimųjų duomenys.
Tačiau svarbiausia, kad senyvas žmogus, kur jis beeitų, su savimi turėtų mobiliojo ryšio telefoną.
Mūsų darbą labai palengvina, jeigu dingusiojo artimieji pateikia neseniai darytą žmogaus nuotrauką. Tai svarbu, nes žmogui senstant jo išvaizda keičiasi gana greitai.
– Kaip ir kada policija skelbia asmens paiešką? Ar nustatytas koks nors laikotarpis nuo pranešimo gavimo?
– Kartais žmonės prisigalvoja nebūtų dalykų, dažnai netgi minimas trijų parų laikotarpis. Atsakingai galiu pareikšti – žmogaus paieška skelbiama nedelsiant. Nesvarbu, kas tai būtų – vaikas, suaugęs žmogus ar senukas.
Todėl svarbu, žmogui pirmą kartą dingus, jeigu jis nėra linkęs kažkur ilgam užsibūti, iš karto kreiptis į policiją. Būtina turėti nuotrauką ir apibūdinti dingusiojo ypatingus požymius.
Jeigu žmogus be žinios dingo išvykęs į užsienį, labai svarbi kuo išsamesnė informacija. Į kokią šalį ir su kuo, kokiu transportu išvyko, kur ketina dirbti. Svarbūs jo draugai, jų telefonai, kiti ryšiai.
– Neretai skaitome apie lietuvius, kurie dingo be žinios išvykę į užsienį. Koks likimas juos ten ištinka?
– Kai pranešama, jog jaunas ar vidutinio amžiaus vyras išvyko į užsienį ir ten dingo, 80–90 proc. tikimybė, kad jis ten padarė nusikaltimą ir pateko į kalėjimą.
Savaime suprantama, tokiu atveju žmonės ne visada linkę girtis savo artimiesiems. Būna ir tokių atvejų, kai žmonės pameta savo telefoną su artimųjų kontaktais, tačiau tokie pražuvėliai anksčiau ar vėliau atsiranda.
Taip pat būna, kad žmonės savo noru nutraukia ryšius su artimaisiais. Kitos užsienio šalys net neieško suaugusių žmonių, jeigu yra patikimų duomenų, kad jie netapo nusikaltimo auka. Manoma, jog suaugęs žmogus turi teisę apsispręsti, bendrauti jam su artimaisiais ar ne.
Būna ir taip, kad žmogų surandame, o jis pareiškia nenorintis bendrauti su artimaisiais. Jiems pranešame, kad jų artimasis – gyvas ir sveikas, tačiau išsamesnės informacijos apie gyvenimo vietą suteikti neturime teisės. Tokios situacijos labai dažnos užsienyje, nors jų būna ir Lietuvoje – kai surasti vyrai nenori grįžti namo. Pasitaiko, kai moterys prašo nesakyti artimiesiems, kur jos buvo.
– Prieš kelerius metus Kaune nuskambėjo istorija, kai Klinikų rajone be žinios dingo medikė. Po kurio laiko ji buvo surasta girtaujanti su benamiais. Ar dažnai tenka ieškoti į svaigalų liūną įklimpusių žmonių?
– Šį atvejį puikiai pamename. Ta moteris ir vėliau ne kartą buvo dingusi, mes ją panašiomis aplinkybėmis suradome ir grąžinome į namus. Tai labai rimtų priklausomybių turinti ligonė, kuriai pasirinktas gyvenimo būdas ir pomėgis svaigintis jau sužlugdė profesinę karjerą.
Yra atvejų, kai žmonių nerandame. Tai nusikaltimų aukomis tapę arba ranką prieš save pakėlę žmonės. Kartais tokie pasistengia, kad juos būtų kuo sunkiau rasti. Pamenu, ieškojome be žinios dingusio menininko. Pagal mobiliojo ryšio telefono signalą jį aptikome prie Kauno marių. Žmogus, ruošdamasis gyvenimą baigti kilpoje, pasirinko patį aukščiausią medį, įkopė į didžiulį aukštį. Net ugniagesiams-gelbėtojams buvo sudėtinga iš taip aukštai nukelti kūną.
Būna ir taip, kad atsisveikinimo raštelį palikusį žmogų surandame gyvą ir sveiką. Jis tikina norėjęs tik pagąsdinti.
