Nebūtinai! Tiesą sakant, andai komentuodamas šį meninių preferencijų supanašėjimo įvykį, kėliau hipotezę, kad toks simetriškas pasirinkimas yra nulemtas ne tiek panašaus estetinio skonio ypatybių ar noro nenusileidžiant viena kitai papozuoti, kiek šiuo atveju labiau svarbios aplinkybės, kad „Senio ir jūros“ siužetas greičiausiai vis tik atspindi šių ponių sielos paslėpsnių psichodramos svarbiausius motyvus, vaizdinių spiečių aplimpa giliausią savasties pagrindą, velnišką Senio ir Žuvies kovą atpažįstant asmenybės gelmėse kaip savotišką kovos dėl valdžios laimikio metaforą.
Tarkime, milžiniška žuvis čia – tai valdžios laimikis, dėl kurio reikia kautis kiekvieną akimirką, niekados neleidžiant sau atsipalaiduoti.
Kita vertus, niekaip kitaip nepasakysi, o tik taip, kad dabar Seimo pirmininkės iniciatyva Seimui pateiktas svarstyti įstatymo projektas dėl Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus naujos skyrimo tvarkos, institucijos pavaldumo ir finansavimo yra kraupus politinės neskonybės pavyzdys, prilygstantis bandymui atidaryti visus nešvankumo šliuzus, paskandinant valstybę nuotekų pursluose.
Šitaip, regis, persistengė Seimo pirmininkė, įregistravusi įstatymo pataisą, pagal kurią VAD yra tarsi išimamas iš Vidaus reikalų ministerijos pavaldumo santykių, numatant, kad VASD direktorius būtų skiriamas Seimo pirmininko teikimu ir premjero pritarimu Lietuvos Respublikos prezidento, tuo pačiu suteikiant teisę departamentui tapti atskiru asignavimų valdytojų.
Kaip matote, čia prasikiša išties „ geležinė logika“ neva įpareigojanti pripažinti, kad aukščiausieji šalies vadovai visų pirma patys privalo pasirūpinti savo saugumu, tarsi jie būtų tik privatūs asmenys, ginantys privataus kromelio interesus.
Tačiau atsitiko kažkas tokio, ko nebuvo galima tikėtis, nepuoselėjant didelių iliuzijų dėl valdžios geranoriškumo, tiesą sakant pribloškė kaip žaibas iš giedro dangaus tai , kad ministras S.Skvernelis nedvejodamas, labai staigiai ir ryžtingai stojo prieš tokius L.Graužinienės and Co užmanymus, pavadindamas šią kenksmingą valstybei iniciatyvą politinio cinizmo pavyzdžiu.
Dar daugiau, – S.Skvernelis primindamas, kad VAD be visa ko kito yra žvalgybinė institucija, taigi didele dalimi slaptoji tarnyba, iš tiesų driokstelėjo pareikšdamas, kad L.Graužinienės siūlymas dėl VAD direktoriaus skyrimo tvarkos sukurtų „tiesiogiai aukščiausių šalies politikų interesams atstovaujantį, nekontroliuojamą ir niekam (...) neatskaitingą ir nepavaldų darinį, kurio vadovą niekur Europoje nematyta tvarka skirtų prezidentas“ https://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/saulius-skvernelis-sukritikavo-loretos-grauzinienes-pasiulyma.htm#.VYac7fntmko. Lengviausia dabar būtų pagalvoti, kad tokiu savo griežto tono proveržiu ministras gina žinybinius interesu, bet, kaip atrodo, čia yra kaip tik tas atvejis, kai demokratinės valstybės idėjos išsaugojimas tampa svarbesniu dalyku už postą ar net visos žinybos veiklos komfortabilumą, kai vardan valstybės interesų žmogus iššaukia ugnį į save, dar konkrečiau tariant, savo galimybių ribose bando užblokuoti tokios parazitinės struktūros kaip „opričina“ atsiradimą.
Neturiu didelio noro pergirti ministrą, tačiau taip pat nesutiksiu su bandymais įpiršti nuomonę, kad tiesiogiai at netiesiogiai kritikuodamas aukščiausius šalies vadovus dėl užmačių pasididinti valdžios apimtis demokratinės tvarkos nususinimo sąskaitą, S.Skvernelis pažeidžia kažkokius mitinius, servilizmo dvasioje išpuoselėtus subordinacijos principus. Tokiu atveju kaip šis Konstitucija ne tik leidžia, bet ir įpareigoja kalbėti, byloti, jeigu kyla reikalus, kritikuoti visas valdžios institucijas, taip pat ir aukštuosius asmenis. Žinoma, svarbu bendram reikalui tai, kad ministro nuomonė, skelbiama iš autoritetingos tribūnos vis tik reiškią kažką truputėlį daugiau nei pakrūmėje išsakyta nuomonė, nors atsparos taškas čia yra tas pats, o būtent piliečio sąmoningumas.
Priėmus L.Graužnienės pateiktą įstatymo pataisos pasiūlymą, labai sėkmingai sugrįžtume į V. Landsbergio laikus, kai VAD tarnyba užėmė išskirtinę padėtį valstybės institucinėje sąrangoje, išties buvo savotiška „valstybė valstybėje“.
Dabar, žiūrint per atstumą, tokius perlenkimus galima būtų nurašyti į valstybės kūrybos pradžios nesusipratimų sąskaitą, kai kartais dėl neišmanymo buvo elgiamasi pažeidžiant demokratinės tvarkos kanonus, tačiau, atšventus nepriklausomos valstybės dvidešimtpenkmetį, bandymai sugrąžinti tokią ydingą praktiką jau turėtų būti vertinami kaip piktavališki užmojai, jeigu išturėsime nepasakę – kaip apgailėtinos politinio kretinizmo apraiškos.
Būtent ypatingas slaptųjų pažymų kultas ir keistos užmačios susigrąžinti perteklines visuomenės slaptos kontrolės formas daro šiandieninę Lietuvą deformuotos demokratijos šalimi (galbūt kažkiek sutirštiname spalvas, tačiau piktybinio apgamo atsiradimo faktą reikia išryškinti iškart, kai tik pasimato, nelaukiat, kol metastazės suvešės visu gražumu).
Tačiau L.Graužinienė leidžia suprasti, kad tokie jos pasiūlymai žengti didelį žingsnį atgal buvo aptarti ir suderinti su premjeru ir prezidente D.Grybauskaite. Kas žino, kas žino... Jeigu yra bent dalelytė tiesos, kad prezidentė pritaria tokiems užmanymams, kyla nevalinga pagunda forsuoti daugiau ar mažiau tikėtiną spėjimą, kad D.Grybauskaitei vis tik nepavyko pajungti konstitucinį statusą turinčių teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų savo ambicijų tenkinimui, taigi dabar, keičiant VAD statusą iš esmės, pabandys tokį siekį įgyvendinti ne visai švariomis konstitucine prasme priemonėmis, kuriant antstatinę valdžios piramidės struktūrą, grindžiamą asmeninio lojalumo pasižadėjimu. Žinoma, išriktą visos tautos ir turinčią aukščiausius žmonių pasitikėjimo reitingus Lietuvos prezidentę tarsi ir nevalia būtų gretinti su labai dažnai visuomenėje pajuokos susilaukiančia, skandalų krečiamos partijos į postą išstumta Seimo pirmininke.
Tačiau būtent tai, kad pastaruoju menu Seimo pirmininkė prarado turėtas pozicijas gimtojoje Darbo partijoje, o jos statusas pakibo tuščioje erdvėje, balansuojant ant ištemto lyno, galimas daiktas, susiklosčiusi situacija yra savotiškas postūmio užtaisas desperacijos kryptimi, tikrai ne iš gero gyvenimo anąją įpareigojantis paieškoti naujų atsparos taškų valdžios įtvirtinimui, nevengiant dėl tokio tikslo susitepti rankas, registruojant visiškai retrogradiškus įstatymo projektus.
Taigi nežiūrint visų į akis krintančių skirtumų, valdžios kaupimo atveju antroji yra pirmosios karikatūra, baisiai nevykusi kopija.
Tačiau „prie ko čia“ A. Butkevičius – klausiate. Išties, galbūt A.Butkevičius patenka čia visiškai atsitiktinai, o būtent pagal seną rusišką kooptavimo pavyzdį – „ar būsi trečias?“. Tačiau galbūt premjero garbė nenukentėtų, bet kaip tik dar labiau išaugtų, jeigu jis remtųsi labiau savo kolegos, vidaus reikalų ministro pavyzdžiu nei netelpančiais į sveiko proto formatą įstatymo pakeitimo užmanymais, atbloškiančiais toli atgalios.
Palinkėkime A.Butkevičiui tvirtai stovėti ant žemės, gerai suprasdami, kad politikos undinėms, Senio ir jūros gerbėjoms visi akvariumai visados bus pernelyg ankšti.
