Mylimam vienturčiui – mirtina nuodų dozė. Medikai to nesmerkė

„Atsakomybę prisiėmiau pati – prieš Dievą, žmones ir save. Tada mano tikslas buvo vienintelis – pagelbėti savo sūnui“, – kalbėjo vilnietė Živilė Slavinskienė, padėjusi numirti smarkiai apdegusiam, nepakeliamus skausmus kentėjusiam 19-mečiam sūnui.

Reanimacijos skyriuje trapi žmonių gyvybė prikalsuo nuo medikų profesionalumo ir medicinos priemonių.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Reanimacijos skyriuje trapi žmonių gyvybė prikalsuo nuo medikų profesionalumo ir medicinos priemonių.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Audrė Srėbalienė („Lietuvos rytas“)

Jun 22, 2015, 7:14 AM, atnaujinta Oct 29, 2017, 11:45 PM

Pirmąją šio straipsnio dalį skaitykite čia.

Nors Lietuvoje eutanazija nėra įteisinta, ji kartais tyliai įvyksta – tada, kai nesulaukiama tinkamos pagalbos.

1998-ųjų liepą mirties besišaukiančiam savo sūnui Šarūnui ši medikė suleido mirtiną vaistų dozę ir pati bandė nusižudyti išgėrusi palatoje buvusių raminamųjų vaistų. Moterį išgelbėjo ligoninės medikai.

Po tragedijos praėjus septyniolikai metų Ž.Slavinskienė vis dar nešiojasi širdyje paskutinius sūnaus ištartus žodžius, kurie guodė ją ir po sūnaus mirties, ir palengvina atsiminimų naštą dabar: „Ačiū, mamyte. Aš tave labai myliu.“

„Man pačiai nebuvo sunku slaugyti sūnų. Sunku buvo jam. Jis labai kentėjo ir prašė pagalbos. Visos mano mintys sukosi apie tai, kaip palengvinti sūnaus kančias. Mano sūnus buvo mąstantis, protaujantis, dvasiškai stiprus žmogus.

Tačiau tebuvo dienų ar savaičių klausimas, kada mirtis jį pasiims“, – pasakojo 73 metų Ž.Slavinskienė.

Po mirties jos sūnui nebuvo atliktas skrodimas, bet visas dėmesys nukrypo į motinos poelgį, ir tyrimas pakrypo lengviausiu keliu.

„O juk sūnaus širdies vožtuvai buvo suirę, buvo apėmęs smarkus sepsis – kraujo užkrėtimas. Gyvybė ir be mano įsikišimo būtų užgesusi, nes sūnus jau smarkiai duso.

Paskutinė pagalba, kurią galėjau jam suteikti, ir buvo tai, ką padariau. Dėl to man ramu. Turėjome abu išeiti, bet taip viskas susiklostė, kad aš likau“, – kalbėjo Ž.Slavinskienė.

Ji liko dirbti gydytoja tame pačiame darbe, tik prieš metus išėjo.

„Mano amžius suteikė galimybę ir pačiai pailsėti“, – pratarė moteris, prabilusi apie savo kančių kelią.

Neištvėrė sūnaus kančios

1998-ųjų liepą, netrukus po įvykio, Ž.Slavinskienei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tyčinio nužudymo sunkinamosiomis aplinkybėmis. Tačiau, remiantis teismo ekspertų išvadomis, moteris buvo išteisinta.

Tyrimą atlikusių prokurorų teigimu, būdama nepakaltinama, motina suleido mirtiną dozę vaistų žmogui, kurį labiausiai mylėjo – vienturčiam sūnui.

„Smarkiai apdegęs jis daugiau nei pusmetį kentė didžiules fizines ir psichines kančias.

Moteris suleido mirtiną dozę vaistų nesąmoningai pasidavusi nuolatiniams sūnaus prašymams padėti jam mirti ir nutraukti jo kančias, kurias matydama ji kentė ne mažesnius emocinius išgyvenimus“, – buvo rašoma tyrimo išvadose.

Tragedija kilo dėl nelaimingos meilės, kai po kelerių metų draugystės mergina vaikiną atstūmė.

1997-ųjų gruodžio 13-osios naktį Šarūnas draugės namų balkone apsipylė degiuoju skysčiu ir save padegė. Visą kūną apdegęs Š.Slavinskas buvo nuvežtas į vieną Vilniaus ligoninių, po to perkeltas į Kauną.

Paskutinėmis savaitėmis prieš mirtį vaikiną gydė sostinės mikrochirurgai. Jie bandė praverti ligonio burną – abu žandikauliai nuo ugnies buvo surakinti. Medikai mėgino uždengti odos lopais nieko nematančias akis, bet jiems nebepavyko.

„Jo kūno nebuvo – tik žaizdos, pūliai ir skausmas. Jis šaukdavosi Dievo, aimanuodavo. Tai buvo beakė, beformė, žaizdota būtybė, nuo kurios net antklodės negalėdavai pakelti, nes imdavo klykti iš skausmo.

Visas sustingęs, dejuojantis ir kliedintis. Tai truko ilgiau nei pusę metų. Ar motina galėjo ramiai į tai žiūrėti?“ – kalbėjo plastikos chirurgas Kęstutis Vitkus, tada operavęs Š.Slavinską.

Artimieji, buvę motinos ir jos sūnaus kančių liudininkai, po tragedijos teigė supratę, kad septynių mėnesių pastangos išgelbėti Šarūną tik pratęsė jo ir jo motinos kančias.

Eutanazija pasaulyje

* Eutanazija – neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas. Jis įteisintas trijose ES valstybėse: Nyderlanduose (nuo 2001-ųjų), Belgijoje (nuo 2002-ųjų) ir Liuksemburge (nuo 2008-ųjų).

* Oficialios statistikos duomenimis, per metus Nyderlandų medikai padeda iškeliauti Anapilin maždaug 2700 žmonių. Teigiama, kad neoficialiai šis skaičius daug didesnis.

* Nuo 2012-ųjų Nyderlanduose pradėjo veikti mobiliosios „Gyvenimo pabaigos“ grupės. Jos vyksta į tų nepagydomų, sunkiai sergančių, nepakeliamus skausmus kenčiančių pacientų, kurie patys prašo pagalbos nusižudyti, namus.

* 2014-aisiais Belgijoje buvo įteisinta ir mirtina liga sergančių nepilnamečių eutanazija. Tokį sprendimą gali priimti ne jį slaugantys suaugusieji, bet pats vaikas.

* Teisę sąmoningai nutraukti gyvybę turi Šveicarijos ir JAV – Oregono ir Vašingtono valstijų gyventojai. Bet šiose šalyse legalizuotas tik padėjimas nusižudyti – asistuojamoji savižudybė. Tokiu atveju ligonis mirtiną vaistų dozę išgeria arba susileidžia pats.

* Šveicarijoje dažni yra pasyviosios eutanazijos atvejai, kai, ligoniui atsisakius, nebeteikiamas gydymas, maistas arba ligonio prašymu išjungiama jo gyvybę palaikanti įranga. 2010 metais pasyvioji eutanazija buvo įteisinta ir Švedijoje.

* Lietuvoje teisės aktai numato tik galimybę pacientams atsisakyti tam tikrų procedūrų arba gydymo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.