Nors skambinama pavojaus varpais dėl ypač didelio kalinčių asmenų Lietuvoje skaičiaus, visuomenės apklausos rodo, kad lietuviai pasisako už griežtas bausmes. Norėdami pakelti reitingus politikai nevengia aštrios retorikos siūlydami griežtinti bausmes už nusikalstamą veiką, o radikalesni kartas nuo karto siūlo grąžinti mirties bausmę.
Absoliuti dauguma kriminologinių tyrimų rodo, kad griežtos laisvės atėmimo bausmės ne tik nepataiso nusikalstamą veiką padariusio asmens, tačiau atvirkščiai – jį tik sugadina. Asmuo, ilgai būdamas įkalinimo įstaigoje, perima kriminalinę subkultūrą, o turint omenyje Lietuvos įkalinimo įstaigų būklę bei sąlygas jose, yra tarsi užprogramuojamas tolesnei nusikalstamai „karjerai“.
Pasisakydama už griežtas bausmes visuomenė nesiekia tokiu būdu taisyti nusikalstamas veikas padariusių asmenų, tačiau neretai tik įgyvendina savo keršto troškimą, taip solidarizuodamasi su nusikaltimo aukomis. Taip pat stengiasi tokius asmenis izoliuoti kuo ilgesniam laikui, kad patys jaustųsi saugūs.
Toks požiūris yra mažų mažiausiai trumparegiškas, nes asmenys iš įkalinimo įstaigų dažnai grįžta piktesni, pasisėmę kriminalinių gudrybių, be to, jiems būna sunku tinkamai integruotis į visuomenę.
Šioje įžangoje tarsi daugiau kalbėta abstrakčiai ir daugelis jūsų tikriausiai pirmiausia pagalvoja apie suaugusius, „nepataisomus“ žiaurius nusikaltėlius, recidyvistus, kurie, daugelio nuomone, yra nebereikalinga visuomenės ląstelė. O kaip yra su mūsų visuomenės ateitimi – vaikais? Ar baudžiamoji sistema šiuo atveju veikia tinkamai bei nusikalstamas veikas padariusius vaikus taiso, veda doros keliu? Norisi tikėti, kad į šiuos klausimus atsakytumėte ne taip kategoriškai ir sekundę susimąstytumėte.
Kokia atsakomybė laukia mūsų vaikų, padariusių nusikalstamas veikas? Visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad Lietuvoje nepilnamečiai už padarytas nusikalstamas veikas yra nebaudžiami. Tačiau ar tikrai būtent taip ir yra?
Jungtinių tautų (JT) vaiko teisių konvencija vaiku laiko kiekvieną žmogų̨, nesulaukusį 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme teigiama, kad „vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“.
Pagal mūsų baudžiamąjį kodeksą už padarytą nusikalstamą veiką atsako visi asmenys, sulaukę 16 metų amžiaus, o už atskiras nusikalstamas veikas – sulaukę 14 metų amžiaus. Nuo 14 metų Lietuvoje yra baudžiama už vagystes, plėšimus, turto gadinimą ir naikinimą, turto prievartavimą, sunkų sveikatos sutrikdymą, nužudymą, išžaginimą, taip pat už kitas nusikalstamas veikas. Taigi matome, kad už daugelį „populiarių“ nusikalstamų veikų asmenys yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn jau nuo 14 metų amžiaus. Tačiau ar tai reiškia, kad pavogęs dviratį 14-metis iš karto keliaus už grotų? Jokiu būdu.
Mūsų baudžiamoji sistema jaunam asmeniui suteikia galimybę pasitaisyti. Pavyzdžiui, pirmą kartą nusikalstamą veiką padaręs nepilnametis paprastai yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu atitinka tam tikras sąlygas. Kokios jos?
Nepilnametis, padaręs nusikalstamą veiką, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės atsiprašęs nukentėjusio asmens ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlyginęs arba pašalinęs padarytą turtinę žalą. Nepilnametis taip pat gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis pripažintas ribotai pakaltinamu.
Kita sąlyga nepilnamečiui būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės yra pripažinti savo kaltę ir gailėtis. Net jei nepilnametis neatitinka nei vienos iš aukščiau išvardintų sąlygų, jis vis tiek gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei yra pagrindas manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir vėl nenusikals.
Visos aukščiau išvardintos sąlygos yra alternatyvios, t. y. užtenka bent vienos iš jų, kad nepilnametis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje absoliuti dauguma nepilnamečių, pirmą kartą padariusių nusikalstamą veiką, yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nesukelia teistumo, tačiau vis dėl to nėra besąlyginis. Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės nepilnamečiui teismas skiria auklėjamojo poveikio priemones. Jos gali būti įvairios: nepilnametis gali būti įpareigotas atlyginti arba pašalinti padarytą žalą, jam gali būti skirti auklėjamojo poveikio darbai iki 100 valandų, jis gali būti atiduodamas tėvams, kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims ugdyti ir prižiūrėti, jei šie daro teigiamą įtaką vaikui.
Pagal statistiką, dažniausiai teismai nepilnamečiams, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, skiria auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Ši priemonė yra skiriama iki vienerių metų. Skirdamas tokią priemonę teismas nepilnametį gali įpareigoti būti namuose nustatytu laiku, mokytis, gydytis nuo priklausomybių, taip pat gali uždrausti tokiam nepilnamečiui žaisti azartinius žaidimus, užsiimti tam tikra veikla, bendrauti su tam tikrais asmenimis, keisti gyvenamąją vietą.
Teismas be šių išvardintų įpareigojimų gali skirti ir kitus, jo nuomone, reikalingus įpareigojimus, kurie darytų nepilnamečiui teigiamą įtaką.
Kaip griežčiausia auklėjamojo poveikio priemonė nepilnamečiui gali būti skiriama priežiūra specialioje auklėjimo įstaigoje. Tai savarankiška auklėjamojo poveikio priemonė iki trejų metų, bet ne ilgiau nei vaikui sukaks 18 metų. Taip pat ši priemonė gali būti skiriama, jei nepilnametis nesilaiko kitų jam skirtų auklėjamojo poveikio priemonių.
Jei nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, auklėjamojo poveikio priemonės teigiamos įtakos nepadaro ir jis vėl nusikalsta, nepilnametis yra teisiamas, o už padarytą nusikaltimą gali būti skiriamos ir realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau bausmės nepilnamečiams taip pat turi savo ypatumų.
Dažnai visuomenėje kyla pasipiktinimo banga, kai nepilnametis, įvykdęs ypatingai žiaurų nusikaltimą (nužudymą, išžaginimą), sulaukia palyginti švelnios bausmės ir, pavyzdžiui, paskyrus laisvės atėmimą jau po kelerių metų lygtinai paleidžiamas į laisvę.
Mūsų baudžiamajame kodekse bausme siekiama užtikrinti, kad atsakomybė už padarytą nusikaltimą atitiktų nepilnamečių asmenų amžių ir socialinę brandą. Taip siekiama riboti laisvės atėmimo bausmes ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes, padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikaltimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu bei sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų.
Nepilnamečiams, padariusiems nusikalstamas veikas, įstatymas numato penkių rūšių bausmes: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą bei terminuotą laisvės atėmimą. Nepilnamečiams nustatomos mažesnės bausmės nei suaugusiems asmenims.
Pavyzdžiui, net už žiaurų kelių asmenų nužudymą nepilnamečiui negali būti paskirta didesnė nei dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Toks nepilnametis už gerą elgesį iš pataisos namų lygtinai gali būti paleistas atlikęs šiek tiek daugiau nei trejus metus iš jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nors ši bausmė už labai sunkų nusikaltimą gali atrodyti kaip pasityčiojimas iš nukentėjusių asmenų, tačiau ja yra stengiamasi pataisyti, o ne bausti nusikaltusį asmenį.
Natūralu, kad nepilnamečiam asmeniui taip pat yra taikomas švelnesnis bausmės vykdymo atidėjimo mechanizmas nei suaugusiam, t. y. atidėti laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiui teoriškai galima net ir padarius labai sunkų nusikaltimą, jei skiriama ne daugiau nei penkeri metai laisvės atėmimo.
Aišku, visuomenės keršto troškimas tariamai švelniomis nepilnamečiams asmenims skiriamomis bausmėmis lieka nepatenkintas. Tačiau turėtume nepamiršti, kad mes pirmiausia turime stengtis teigiama linkme pakreipti nepilnamečio asmens gyvenimo būdą, o ne bet kokiomis priemonėmis stengtis jį nubausti. Juk kokią visuomenę mes subrandinsime, tokioje ir turėsime gyventi.
O kas atsitinka su vaikais, kurie nėra sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, t. y. 14 metų. Ar jie yra nebaudžiami? Ne visai.
Vaikams kurie įvykdė nusikalstamas veikas, tačiau dar nėra sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, leidžiančio taikyti baudžiamąją atsakomybę, gali būti taikomos minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės. Šios priemonės gali būti skiriamos vaiko atstovų pagal įstatymą, teritorinės policijos įstaigos, mokyklos, vaiko teisių apsaugos skyriaus, seniūnijos ar prokuroro prašymu. Prašymas pateikiamas savivaldybės administracijos direktoriui, kuris jį perduoda savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijai.
Komisija balsų dauguma pateikia siūlymą dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo. Sprendimą dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo priima savivaldybės administracijos direktorius bei kreipiasi į teismą leidimo šią priemonę taikyti.
Vaikui iki 14 metų, kurio elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, gali būti skiriama vidutinė priežiūros priemonė – patalpinimas vaikų socializacijos centre iki vienerių metų.
Matome, kad įstatymuose yra numatytos priemonės linkusiems nusikalsti vaikams, tačiau už vaiko veiksmus atsakomybę visada turės prisiimti ir jų tėvai. Mūsų valstybės įstatymai numato pareigą tėvams rūpintis vaikais, juos tinkamai auklėti bei prižiūrėti, išaiškinti tinkamo elgesio taisykles bei atsakomybės pareigą.
Už nelankantį mokyklos, besikeikiantį, vagiliaujantį, kitaip blogai besielgiantį vaiką tėvams yra numatoma administracinė atsakomybė iki 115 eurų už tėvų valdžios nepanaudojimą. Taip pat tėvai, nepanaudoję savo valdžios vaikų interesams gali būti įpareigojami išklausyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursų.
Be to, tėvai, jų vaikams padarius nusikalstamą veiką, gali būti traukiami byloje civiliniais atsakovais bei teismo nuosprendžiu gali būti įpareigojami atlyginti vaikų padarytą žalą, kuri kartais gali siekti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Tad už blogus vaikų darbus kenčia tėvų piniginė, nekalbant jau apie moralinę žalą ir reputaciją, kas mūsų visuomenėje neretai stigmatizuojama ir gali turėti įtakos, tarkime, vaikui renkantis mokyklą, tėvams darant karjerą, bendraujant su kaimynais ir pan.
Palinkėjimas tėvams: stenkitės tinkamai auklėti savo vaikus, aiškinkite jiems gero elgesio taisykles, nes tai nėra labai sudėtinga ir tiesiog apsimoka visomis prasmėmis. Požiūris į prasižengusio vaiko auklėjimą ir šeimoje, ir mokykloje turėtų būti paremtas ne laukinių įstatymų „akis už akį“ principu, o visuomenės pakantumu bręstančiai asmenybei, kuri kartą suklydo, bet gali atsitiesti ir duoti naudos visiems.
***
Ignas Totilas yra M. Romerio universiteto teisės mokslų magistras, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėjas, Panevėžio kolegijos Baudžiamosios teisės dėstytojas
