Iš šios aplinkybės tenka daryti išvadą, kad dvikovoje galima naudoti duriančius ginklus. Gal ne tokias pačias špagas ir rapyras, kuriomis vieni kitus badydavo muškietininkai su kardinolo gvardiečiais, tačiau bent jau tokius, kuriuos panaudojus nesunku paaukoti puslitrį kitą kraujo bankams. Apie tokį garbės gynimo, fechtavimo sporto ir pilietinės labdaros derinį susimąsčiau išgirdęs žinią, jog Europos žmogaus teisių teismo Didysis žiūri Strasbūre priėmė sprendimą, kad už šmeižikiškus ir įžeidžiančius komentarus interneto portaluose atsako ne tik jų autoriai, bet ir patys portalai.
Pagal analogiją, jeigu kažkoks pusdurnis ant mūrinės tvoros patepliojo, kad kaimynas Juozas yra vagis ir kanibalas, tai teisme reikės aiškintis ne tik pusdurniui, bet ir dar vienam kaimynui Antanui, kurio tvora buvo pasinaudota kaimynui Juozui apšmeižti.
Teisinių šio sprendimų aspektų nekomentuosiu, kadangi nesijaučiu tam kompetentingas. Palikime tai tiems žmonėms, kurie ir ilgus metus studijavo tuos dalykus, ir iš to duonai užsidirba. Aišku, čia labai nusikalsiu lietuviškai viešojo diskurso tradicijai, pagal kurią komentuoti gali bet kas ir bet ką, tačiau turi juk bent vienas prisipažinti neišmanąs visko?
Taigi, vietoje įmantrių teisinių argumentų ir sofizmų aš stabtelsiu ties kitu šio EŽTT sprendimo pasekmių aspektu. Ir tai tikrai nebus aimanos, jog nuo šiol portalams teks samdytis papildomų žmonių, kurie dieną naktį budės internete ir trins velniop visus pasisakymus, kurie gal grėsti procesais ir baudomis.
Čia reiktų tik pasidžiaugti – papildomos darbo vietos, mokesčiai į Sodrą ir biudžetą, faktiškai gimsta nauja profesija, žiū, kokia nors operatyvesnė kolegija ar universitetas dar ir kursus tokius pasiūlys – „Komentarų trynimo ir filtravimo bakalauras“.
Aišku, žmogaus, kuriam teks maudytis toje virtualioje srutų duobėje, šiek tiek gaila, tokiam reiktų ekologiško pieno duoti greta algos už kenksmingas darbo sąlygas, tačiau jeigu atsiranda žmoių norinčių dirbti asenizatoriais ar parazitų naikintojais, atsiras norinčių ir šį darbą dirbti. Lygiai taip pat mano prakalba nebus orientuota į tai, kiek šis EŽTT sprendimas susijęs su žodžio laisve. Nes, aišku, visuomet bus norinčių vilkais kaukti į vėjuotą mėnesieną, kad, kurtaimatyta, kurtaigirdėta, mano komentaras keliaus išvietėn dar net interneto šviesos neišvydęs. Taip, suprantu, skaudu, sėdi, barški savo pikta ir tulžinga klaviatūra, vartai, žmogus, Šiuolaikinės lietuvių kalbos žodyną piktesnio įžeidimo ieškodamas, jau paspaudei „Enter“, ogi šnipštas. Budrus asenizatorius ėmė ir ištrynė tavo juodas mintis.
Bet, juk niekas tamstai netrukdo eiti ir paskelbti jas urbi et orbi iš savo neįstiklinto balkono. Ten jų niekas tikrai neištrins. Aišku, kaimynams gali keistokai pasirodyti žmogėnas vidury nakties klykiantis per visą kiemą apie tai, kad pasaulį valdo žydai, arba valdžioje vien vagys, arba, kad visas seksualines mažumas reikia tol kryptingai mažint, kol jų nebeliks. Tačiau nematau esminio skirtumo tarp panašių kliedesių įgarsintų balkone ir internete. Žodžio laisvei vis tiek erdvės lieka, kaip ir atsakomybė už naudojimąsi ja.
Ir čia prieinu prie esmių esmės, dėl kurios man šis EŽTT sprendimas ne visai patinka. Visuose anomininiuose komentaruose aš stengiausi įžiūrėti svarbią terapinę funkciją. Visiems kvoštelėjusiems grafomanams internetas suteikė iliuziją, kad jų įžvalgos yra kažkam įdomios. Jie mano, beje, kad tokio efekto nepasieksi nei rėkaudamas iš balkono, nei tepliodamas sienas. Sklaida, matot, ne ta.
Tuo tarpu brūkšteldamas keletą pagiežingų portale jis jaučiasi išsikrovęs visus savo sielos skauduliui milijonams bendraminčių. Po tokio seanso jam darosi šilta ir gera, jis užmiega teisuolio miegu, kurio nebekankina antracito spalvos sapnai ir slogutis skrandyje. Atsibudęs jis bent kelias valandas gali dirbti visuomenei naudingą darbą ar bent jau netrukdyti tokių darbų dirbti tai pačiai visuomenei tol, kol neateina laikas vėl pakartoti tą patį terapinį seansą.
Ką gi darys dabar tie vargšai žmogėnai, kai iš jų bus atimta tokia virtualaus garo nuleidimo galimybė? Nežinau. Bandeles atiminės iš močiučių tarpuvartėse, pamiškėse gąsdins telyčias, bandys eiti į Seimą? Visos šios alternatyvos atrodo daug skausmingesnės nei keletas kvailų žodžių, kurių vis tiek niekas neskaitys.
Būtent dėl to, aš visuomet altruistiškai žiūrėjau į mielus komentatorius, kurie nesirinkdami terminų koliojo mano marmūzę, biografiją, dabartį ir ateitį. Tegul, manydavau, jeigu tik nuo to bus viena neapiplėšta močiute ir viena neišgąsdinta telyčia daugiau, o vienu priekvaišiu Seimo nariu mažiau, tegul tik rašo.
Savaime suprantama, neperšu kitiems autoriams tokio požiūrio. Kiekvienas žmogus turi teisę pasijausti apšmeižtas ar įžeistas. Ir būtent čia vėl norėčiau sugrįžti prie Paragvajaus pavyzdžio. Kiek sumažėtų skundų į strasbūrus ir briuselius, kiek nebereiktų steigti cenzorių-asenizatorių etatų, jeigj mes tik imtumėm ir prisimintumėm senovės dvikovų institutą.
Aišku, jį reiktų modernizuoti. Visų pirma, teisę rinktis ginklą gautų pats įžeistasis. Čia vien tam, kad išvengtumėm bokse ar taekvando prakutusių profesionalių įžeidinėtojų, kurie bartųsi kairėn dešinėn, žinodami, kad niekas nenorės užsidirbti nokauto koja arba ranka.
Taigi, ginklą renkasi įžeistasis. Ginklu gali būti bet kas – spragilai labiau prie etnografijos linkusiems, trankymasis Salomėjos Nėries eilėraštčiais, baksnojimasis dezodorantais – metroseksualams.
Įžeidimo faktą konstatuotų trys arbitrai. Vieną renkasi įžeidėjas, kitą įžeistasis, o abu išsirenka trečią. Pirmi du arbitrai būtų ir dvikovos sekundantais, prižiūrėtų, kad Nėries poezijos skaitymas ar purškimasis dezodorantais nenuvestų prie pernelyg dramatiško kraujo praliejimo. O tokį saikingai pralietą iškart gabentų į kraujo bankus.
Jeigu įžeidėjas bijo tokios dvikovos – turi viešai atsiprašyti, paneigti savo kliedesius ir įsipareigoti tokių ateityje negimdyti. Lygiai tą patį jis turėtų padaryti dvikovą pralaimėjęs. O jeigu laimi? Tada niekas netrukdo įžeistajam įžeisti įžeidėją. Ir vėl badytis dezodorantais arba poezijos tomeliais. Galų gale netgi didžiausiems durniams tai turėtų atsibosti.
Tačiau kol tai nutiks, turėtumėm daug įdomesnių užsiėmimų, negu kvailų komentarų skaitymas ir trynimas.į tokias dvikovas būtų galima bilietus pardavinėti. O surinktus pinigus dėti į specialų švietimo fondą, kuris aiškintų žmonėms, kad žodis – ne žvirblis, o koliotis ir plūstis – negražu.
Gal tada ir nebereiks vargšams Strasbūro teisėjams gaišti laiką aiškinantis, kas kaltas dėl bjauraus užrašo ant tvoros – naktinis peckelis ar tvoros savininkas.
