Premjeras A.Butkevičius netikėtai apkaltino Lietuvos ambasadorių Kijeve M.Janukonį įgaliojimų viršijimu šiam viešai pasakius apie Lietuvos ketinimus remti Ukrainą ir ginklais.
Rimtas Rusijos ir jos karų ekspertas M.Laurinavičius įgaliojimu viršijimu apkaltino patį premjerą dėl jau seniai valdančių politikų sutartos pozicijos Ukrainos atžvilgiu ignoravimo, savos, individualios, užsienio politikos kūrimo ir net paakino opoziciją surengti Vyriausybės vadovui apkaltą.
Nežinau, ką šiuo klausimu pasakys Užsienio reikalų ministerijos vadovas L.Linkevičius ir kaip reaguos prezidentė, bet spėju, kad šis premjero pasažas bus prilygintas vasaros vėjų užneštam ir greitai praėjusiam politinių kritulių šuorui. Iš mažo debesies didelio lietaus negali tikėtis.
Tačiau suprantu, kodėl premjeras susinervino. Nemanau, kad A.Butkevičius renčia nuosavą užsienio politiką ir norėtų atstatyti krūtinę prieš prezidentės ir užsienio reikalų ministro tandemą. Juolab kai nėra dėl ko ir konfrontuoti.
Lietuvos pozicija ir vaikui suprantama: bloga Rusija užpuolė gerą Ukrainą, gali užpulti ir mus, todėl reikia skatinti didesnes Vakarų valstybes sankcijomis speisti Maskvą į kampą ir ginkluotis patiems.
Įtariu, kad A.Butkevičių, ir ne vien jį, pradeda erzinti ne Lietuvos pozicija, kuri be Vyriausybės ir negalėtų būti, bet šios pozicijos žodinė išraiška, kitaip sakant, savireklama.
Mūsų politikai tiek daug ir pakiliai pradėjo girtis dėl paramos Ukrainai, kad nejučia kyla įtarimas, ar tik tuo kalbėjimu nesistengiama užgožti realių pagalbos galimybių. Tiek mes patys, tiek kitos valstybės labai gerai žinome mūsų pagalbos išteklius, tad net užuominos apie efektyvią karinę pagalbą verčia atlaidžiai šypsotis. Juolab kai patys vos ne maldaute maldaujame iš NATO stipresnės ginkluotės.
Tiesa, pats premjeras apie tai retai kalba, palieka tai daryti kitiems, o pats yra už tylią, nereklamuojamą pagalbą Ukrainai.
Opozicija, tarsi atsiliepdama į pasiūlymą griežčiau reaguoti į „asmeninę premjero užsienio politiką“, sukritikavo A.Butkevičiaus patarėjos ekonomikos klausimams I.Urbonavičiūtės dalyvavimą proputiniškame ekonomikos forume Sankt Peterburge.
Gal reklaminiame forume ir nederėjo dalyvauti, bet iš esmės premjero elgesys yra teisingas ir atitinka senas kaip pasaulis diplomatinių žaidimų net didžiausių konfliktų metu taisykles.
Visa Vakarų Europa pastaraisiais mėnesiais įvairiu lygiu varsto Kremliaus užpakalines duris, susitikinėja su įtakingais politikais ir verslininkais, bet mes to arba nežinome, arba vengiame visuomenei skelbti.
Už JAV valstybės sekretoriaus J.Kerry vizito į Sočį ir tarsi „individualaus“ A.Merkel žaidimo su Maskva slypi milžiniškas diplomatinis ir neformalus paruošiamasis darbas siekiant išvengti priešpriešos didinimo ir pasekmių, apie kurias net pagalvoti siaubinga.
Deja, Lietuvoje dominuoja lengvabūdiškas kalbėjimas apie karą, apie „kamuolius tai Rusijos, tai NATO rankose“, lyg viskas vyktų tinklinio aikštelėje paplūdimyje.
A.Butkevičius kol kas vienintelis iš reikšmingų Lietuvos politikų išlaiko santūrų kalbėjimo apie Rusijos ir Vakarų konfrontaciją stilių, nesiveržia prie patriotinio mikrofono ir juo labiau nėra linkęs mokyti Vakarų Europos ir pamokslauti jai.
Ačiū Dievui, dar neteko matyti premjero besikarstančio ant amerikinio tanko, landžiojančio iš šarvuočio ar be paliovos valgančio kareivišką košę. Nors su kariūnėmis galėtų ir nusifotografuoti.
Beje, vertindamas I.Urbonavičiūtės vizitą į nelemtą forumą, užtikau jos pažiūras apibūdinant kaip prorusiškas. Atvirai sakant, nelabai supratau, ką tai reiškia. Iki šiol neprivalomu būdu, korektišku susitarimu, buvo skiriama Kremliaus politika ir Rusijos visuomenė. Be to, politikai nuolat primena, kad reikalaujamos sankcijos Rusijai nėra nukreiptos prieš šios šalies gyventojus.
Jau ne pirmą kartą pastebiu pastangas nutrinti ribą tarp V.Putino politikos ir Rusijos visuomenės požiūrio į ją. Aukštų prezidento reitingų priežastis dar tebėra paslaptis.
Viena politinė kalinė pasakojo: kai nusibaigė J.Stalinas, aplinkui liejosi ašaros ir buvo visiškai neaišku, ar iš džiaugsmo, ar iš naujos baimės – įsiverš kareiviai ir visus sušaudys.
Prieš V.Putinui antrą kartą tampant prezidentu, ne tik Lietuvos kalbininkams gerai pažįstamas pasaulinio garso mokslininkas V.Ivanovas perspėjo, jog Rusijoje pamažu baigia suktis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjęs riedėti revoliucijos ratas, po kurio yra tik dvi išeitys: arba viskas paskęs kraujo klane, arba prasidės, nors ir pavėluotai, kaip ir visada Rusijoje, nauja epocha.
Kol kas daug pirmojo varianto ženklų, bet yra ir prošvaisčių. Rusijos šviesuomenė dabar politiškai bejėgė, bet ir neišsigandusi. Reikia ją palaikyti ir netrykšti spaudos puslapiuose džiaugsmu, kad Rusijos gilumoje didėja chaosas.
Visuomeniniai chaosai turi savybę plisti garso greičiu. Nemanau, kad Lietuva yra už šito dėsnio ribų. Būtų didžiulė klaida sutapatinti Kremliaus politiką su visa Rusija. Bet tai pamažu vyksta.
Todėl santūresnė raiška užsienio politikos klausimais, kurią demonstruoja A.Butkevičius, šio meto nenuspėjamų įvykių sraute yra pranašesnė ir reikalingesnė nei propagandinių būgnų triukšmas.
