Ar už jų dienas leidžia vaikų pamirštas ligotas senolis? O gal ten landynė girtuoklio, kuriam į viską nusispjauti?
Panašūs klausimai kyla, kai akys nejučiomis užkliūva už papilkėjusių stiklų. Tik šį kartą atsakymas bus kitas.
Tai – S.Vainiūno namai. Ne vienas vilnietis turbūt prisipažintų anksčiau negirdėjęs apie tokią Lietuvos muzikų rėmimo fondo įstaigą A.Goštauto gatvėje. Galbūt išgirdo per žinių laidas, kuriose buvo pasakojama, kad S.Vainiūno namuose kliokęs vanduo užliejo apačioje esantį kino centrą „Skalvija“.
Avarijos padariniai dar ilgai liks ant kino teatro lubų. Juk „Skalvija“ – biudžetinė įstaiga ir sunku tikėtis, kad jos šeimininkė savivaldybė atseikės pinigų remontui.
Juokas pro ašaras – dėl potvynio kino teatre kalta S.Vainiūno namų tualete trūkusi unitazo žarna. Pritrūko pinigų sudūlėjusiai detalei už kelis eurus pakeisti – ir še tau.
Paplūdo ir S.Vainiūno namuose, peršlapo ant žemės sukrautos dokumentų dėžės, kilimai.
Kultūros varganumą liudijančių panašių istorijų – ne viena. Štai Venclovų namai-muziejus prieš porą savaičių pakvietė į talką. Gal talkininkų rankomis buvo sutvarkyta šiaip jau neblizganti muziejaus Pamėnkalnio gatvėje aplinka?
Ne, muziejus prašė pagalbos svetainėje tapetams išklijuoti. Prieš tai dar reikėjo senuosius nugrandyti nuo sienų.
Galima nuspėti, koks kils kultūrininkų nepasitenkinimas skaitant tokius žodžius – pabaksnojus pirštu į netvarką ir vėl kažkam parūpo išparceliuoti kultūros židinius. Kažkas varvina seilę žiūrėdamas į vos galą su galu suduriančius muziejus.
Anaiptol – niekas nesigviešia į tuos objektus. Juk kažkam brangūs trečiadienio koncertai S.Vainiūno namuose. Kažkam svarbu išlaikyti kompozitoriaus butą, kuriame jis iki mirties gyveno.
Juk per metus šiuose namuose surengiama kelios dešimtys koncertų, iki 10 parodų. Tačiau ar neprapuola noras paprastam lankytojui užsukti į S.Vainiūno namus perskaičius, kad tai galima padaryti tik iš anksto susitarus?
Tas pat laukia ir panorusių aplankyti K.Varnelio namus-muziejų Didžiojoje gatvėje. Lankymas tik iš anksto susitarus.
Panašiai ir Venclovų namai. Jie duris atveria, bet tik darbo dienomis. Ir dar tokiu metu, kai žmonės dirba.
Taip, sugebėję nesuprantamu būdu susižinoti, į įvairius renginius Venclovų namuose užsuka lankytojai. Bet vėlgi – ar tik ne iš siauro inteligentų rato?
O kitiems ar prieinama ekspozicija rašytojo A.Venclovos bute, atspindinti XX amžiaus vidurio lietuvių inteligentijos buitį? Prisiminimai apie tuose namuose apsilankiusius Lietuvos ir kitų šalių šviesuolius, ten užaugusį poetą ir eseistą T.Venclovą?
Tokių kultūros įstaigų Vilniuje – ne viena. Jų šeimininkams trūkusi unitazo žarna ir tapetų klijavimo akcija signalizuoja – taip elgetiškai toliau gyventi negalima. Tik ar jie išgirs?
„Sostinė“
