Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos medžiotojai? Ar jie tebegyvena viduramžiuose, ar jie yra garbūs emeritai, siuntinėjantys anūkams SMS žinutes, sėkmingai bendraujantys „skype“, planuojantys savo išlaidas elektroninėje bankininkystėje?
Neseniai Aplinkos ministerija paklausė medžiotojus vienijančių organizacijų, kaip sekasi pildyti medžiotojų sąvadą. Esu Sūduvos medžiotojų sąjungos, vienijančios tūkstantį narių, pirmininkas, todėl toks domėjimasis paskatino prabilti apie šio registro prasmę ir technologijas.
Sąvado paskirtis – rinkti duomenis apie medžiotojus, juos registruoti, kaupti, saugoti, keisti; užtikrinti tikslią medžiotojų apskaitą ir kontrolę, sudaryti sąlygas viešosios tvarkos, administracinių teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevencijai.
Būdamas asmeniu, kuris turi teisę pildyti šį sąvadą bei naudotis jame sukaupta informacija, nesuvokiu išvardintų paskirčių panaudojimo realiame gyvenime. Ką gi tokio prisijungęs registruotas vartotojas gali sužinoti, naršydamas sąvado turinį?
Galima sužinoti medžiotojų skaičių, galima pabandyti suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra medžiotojų klubų ir būrelių, kiek ir kokių medžiotojų kvalifikacijų suteikta bei skirta nuobaudų. Ir viskas.
Atleiskite, gerbiamieji, man tikrai neatrodo, jog norint sužinoti tokius „duomenis“ reikia sutarčių, kodų, slaptumo ir visokios painiavos.
Panašios informacijos, gerokai tikslesnės ir išsamesnės, pilni viešai prieinamų valstybės įstaigų ir savivaldybių registrai. Tačiau nei Lietuvos medžiotojai, nei kiti piliečiai net ir šių duomenų negali matyti.
O tie, kurie gali naudotis, privalo turėti kantrybės ir nuovokos. Gali būti, jog įrašę ieškomo asmens pavardę gausite atsakymą, kad tokio nėra.
Tačiau vien asmens vardo nepakanka. Reikia jo asmens kodo, medžiotojo bilieto numerio.
Taip besidarbuodamas aptinki anapilin iškeliavusių vyrų vardus. Juos prisiminsime ilgai ir tai yra gražu, tačiau tokia atmintis turėtų būti saugoma ne sąvade.
Ne vienas mano kolega piktinosi ir tvirtino, jog toks sąvadas apskritai nereikalingas, nes nenaudingas.
Manau, jog reikia sąvado, kuris būtų išsamus, tikslus, aprūpintas visai kita programine įranga, susietas su kitais valstybės registrais bei duomenų bazėmis, juk medžiotojų veiklą reglamentuoja per 40 teisės aktų, nors dauguma įvardintų tik du tris.
Modernus sąvadas palengvintų policijos, prokuratūros, gamtosaugos, pasieniečių, muitinės ir kitų tarnybų darbą. Be to, patiems medžiotojams būtų lengviau prognozuoti, analizuoti, planuoti veiksmus, t.y., daryti tai, ką daro šiuolaikiniai civilizuoti žmonės, ne tik vadovai.
Žvilgtelėkime į sąvado sudarymo procedūras. Sūduvos medžiotojų sąjunga šį darbą atlieka visuomeniniais pagrindais. Teko girdėti, jog kitur (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) randama būdų, kaip iš šios prievolės užsidirbti. Už antspaudėlio prispaudimą nesikuklinama paimti keliasdešimt eurų.
Ar dabartinė tvarka yra gera? Kam ji naudinga?
Ar tai, jog kiekvienas medžiotojas „privalo nukirsti medį“, t.y., paimti popieriaus lapą, atsakyti į keletą visiškai nereikšmingų klausimų, jį perduoti kitam asmeniui, o pastarasis – dar kitam, kad šis, maigydamas klavišus, vadinamuosius duomenis perkeltų į elektroninę erdvę ir galų gale gautų menkavertį „darbo“ vaisių, ir yra modernios valstybės bruožas?
Kodėl iki šiol nesukurta paprasta sistema, kurios pagalba kiekvienas asmuo, norintis ir galintis būti medžiotoju, pats asmeniškai deklaruotų savo duomenis? Lygiai taip pat, kaip kasmet jis pildo mokesčių, pajamų, turto deklaracijas, rūpinasi transporto priemonės draudimu ir technine priežiūra bei kt.
Šiandien tokioms operacijoms atlikti nereikia net kompiuterio. Galima rasti minutę, pavyzdžiui, sėdint medžioklės bokštelyje ar namuose fotelyje. Išmaniajame telefone surinkti atitinkamą kodą ir, prisijungus prie deklaravimo sistemos, pateikti duomenis, paspausti klavišą „Siųsti“, ir darbas baigtas.
Nereikėtų nei tarpininkų, nei rinkliavų, nei mokesčių, nei „sunkiai dirbančių“ administracijų.
Kiekvienas yra atsakingas už save ir savo veiksmus. Čia yra liberalizmo politikos esmė.
Kam reikalingas medžiotojo bilietas? Kiekvienas pats ir taip žino, kad jis yra arba nėra medžiotojas.
Bilietas gali būti įdomus tik aplinkos apsaugos inspektoriui. Jeigu bilietą pasiėmei – nekaltas, jei pamiršai – kaltas (labai, labai). Tai ir visas bilieto reikalingumas.
Ko gero, galvojate, kaip čia būtų be bilieto, kaip atpažinti, kur savas, kur svetimas?
Tokiu atveju tektų aplinkosaugininkui išsitraukti mobilųjį telefoną, paklausti pamiškėje sutikto žmogaus su šautuvu asmens kodo, o visa kita atliks programa.
Gali paaiškėti, jog paukštelių balsų mylėtojas šautuvą neva rado po krūmu ir už panašias radybas anksčiau jau yra baustas tris kartus, be to, turi ir kitokių nuodėmių.
Viskas yra paprasta, pigu ir greitai padaroma. Šiuolaikinės valstybės panašias permainas daro nuolat, kuriamos ir plėtojamos e-valdžios galimybės. Daugybė procedūrų ir rutininių darbų, rašytų popieriuje, perkeliama į elektroninę erdvę.
Medžiotojams reikia keistis, žengti su permainomis koja kojon.
Arba Lietuvos medžiotojai, ginkluoti moderniausiais ginklais, optiniais bei elektroniniais prietaisais žengia kartu su valstybės ir Europos pažanga, arba lieka biurokratiniuose viduramžiuose.
Tradicijas ir papročius privalome puoselėti ir saugoti, o biurokratines atgyvenas kartu su medžiotojų bilietais reikia mesti į ...muziejų.
Medžiotojų bendruomenė turi ir daugiau problemų.
Seimo socialdemokratų frakcijos narys Andrius Palionis prieš kurį laiką inicijavo kelių Medžioklės įstatymo straipsnių pakeitimą.
Manau, jog šiomis pataisomis siekiama ne tik sugriauti demokratines tradicijas, bet ir monopolizuoti viešąjį sektorių, siekiant nepagrįstai pasipelnyti iš keleto tūkstančio asmenų (medžiotojų).
Seimo narys A.Palionis teigia, jog projekto tikslas – pakeisti šiuo metu esantį teisinį visuomeninių medžiotojų sąvado duomenų tvarkytojų veiklos reglamentavimą taip, kad būtų skatinama stambių medžiotojų organizacijų veikla.
Esą smulkios medžiotojų organizacijos yra per silpnos kontroliuoti savo narių veiklą, saugų medžiojimą, vykdyti valstybės institucijų nurodymus, garantuoti duomenų pateikimo medžiotojų sąvadui saugumą bei apsunkina jas kontroliuojančių valstybės institucijų darbą.
Konstitucijos 29-asis straipsnis teigia, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.
Tačiau akivaizdu, jog pataisos teikėjui – ne. Jis tariamai ieško „didesnių“, reikėtų suprasti – ir „teisesnių“ organizacijų ar asociacijų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvuojančios trys asociacijos vienijančios medžiotojų klubus (LMŽD, „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga) puikiai atlieka savo misiją.
Esminis jų veiklos skirtumas – „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga sugeba nariams teikti paslaugas nemokamai, o LMŽD – už didelius pinigus.
