Kitas mitas – nesidomim tuo, kas dedasi bent per kelis kilometrus už Lietuvos valstybinės sienos. Maždaug, jeigu tai ne mano užpečkyje, tai tegul tai skradžiai prasmenga, kelintas čia mano reikalas.
Abu šie mitai yra labai neteisingi ir žeidžia gerą mūsų šalies įvaizdį. Tuo tarpu, aplinkui apstu pavyzdžių, kai mes nesavanaudiškai domimės kitos šalies aktualijomis, nuoširdžiai atjaučiame tenykščius čiabuvius ir stačiai veržiamės su savo patarimais.
Ir čia aš tikrai kalbu ne apie Norvegiją, kadangi, kaip bežiūrėsi, na nebuvo visi tie Barnevernet reikalai grynai norvegiški, tautiečių dėmesį įkaitino lietuviškas istorijos akcentas. Kaip ir nekalbu apie Graikiją, kadangi, volens nolens, ta pati Europos Sąjunga, apie kurią, žinia, visi turime nuomonę, kuria ir skubame pasidalinti. Grynai graiškame kontekste. Ragindami tuos tinginius daugiau dirbti ir imti pavyzdį iš mūsų ūkiškumo. Arba atvirkščiai – aikščiodami iki ko briuseliai ir berlynai nustekeno darbščią, drąsią ir laisvę mylinčią tautą.
Šitie pavyzdžiai gal ir gali paklebenti aukščiau minėtus mitus, tačiau jokiu būdu jų neišsklaido. Norvegiškus Barnevernet dalykus baigia užmiršti visi, išskyrus pačius šios tarnybos darbuotojus ir vargšę ambasada, kuri neatsidyvija tiek rūstybės užsitraukusi. O Graikiją irgi visi greitai užmirštų jeigu apie tai nesistengtų priminti patys graikai.
Bet yra kitas dirgiklis, toks, sakyčiau, Ivano Pavlovo eksperimentams su šunimis prilygstantis reflekso sužadinimas, kuris ir šiuos mitus išsklaido ir paleidžia tautiečių fantazijas interneto autostradomis sveikatai pavojingu greičiu.
Tiems, kas primiršo mokyklinės biologijos kursą, priminsiu, kad Ivanas Pavlovas studijavo kondicionavimo sąlygas, kurie vėliau buvo panaudoti ne tik mokslams apie gyvūnus, bet ir bihevioristinės psichologijos pamatams. Eksperimentai buvo labai paprasti – šunėkas buvo pripratintas, kad duodant jam maisto, nuskambėdavo varpelis. Ilgainiui gyvūnėlis taip priprato prie to triuko, kad seilės jam skirdavosi vien nuo varpo garso, nereikdavo net lėkštės su garuojančiu maistu statyti.
Mūsiškoje viešoje erdvėje tokio varpelio funkciją atlieka kodinis žodis „gėjus“. Nespėjo rašalas ataušti ant JAV Aukščiausio Teismo sprendimo, kuriuo tos pačios lyties asmenų santuokos buvo pripažintos galiojančiomis visose JAV valstijose, netgi tokiose, kurios dar nėra tokių santuokų įteisinusios, o nacionalinis nesavanaudiškumas išsiliejo tokiu fontanu, kad tik laikykis.
Daug čia visko buvo. Pamatėme, kad turime aibę tautiečių, kurie mintinai moka JAV konstitucinę teisę ir gali atmintinai cituoti visus precedentus, kuriuos žvėriškai pamynė tas pats Aukščiausias Teismas. Išvydome, kad tarp mūsų gyvena daug tokių, kurie galvą pasiruošę dėti už amerikiečių teisę tokius dalykus nuspręsti referendumais ar bent jau rinkimais, bet nepalikti to keliems teisėjams.
Išgirdome ištisas simfonijas ir serenadas aimanų dėl Amerikos vaikų, kuriuos tos įteisintos seksualinės mažumos tuoj įsivaikins, o įsivaikinusios ims iškart mokyti savo gvaltavonių.
Tiesiog fiziškai jautėme tautiečių nerimą dėl visiškai netolimos Jungtinių Valstijų griūties, nes juk ten tuoj niekas nebegimdys, nes aplink vien gėjai (šiaip tokių demografinių rodiklių, kokie anapus Atlanto mums tik pavydėti), antra, visos civilizacijos žlugo per pasileidimą, žiūrėkit, va, kaip Romai baigės (čia net nesigilinsiu, kadangi norisi apie tokius dalykus diskutuoti su žmogumi, kuris skiria koloną nuo centuriono, o senatorių nuo ekvatoriaus), ir, pagaliau, čia einama prieš gamtą, nes joje tokių dyvų nebūna.
Čia, žinoma, kyla pagunda išskaičuoti, ko gamtoje nebūna. Daug ko ten nebūna. Ir kontaktinių linzių, ir rokenrolo, pagaliau, net šaligatvių, ir tų gamtoje nebūna. Ir kažkaip išsitenkam visi, mes su šaligatviais, rokenrolu ir linzėmis, o gamta be jų, tačiau negrasindama prajovais. Bet susilaikysime nuo pagundos ir verčiau pasidžiaugsime tuo nesavanaudišku rūpesčiu įvykiais svetur. Gaila, aišku, kad ne visuomet ir tas pats gėjų temos dirgiklis iššaukia Pavlovišką reakciją mūsų komentatoriams. Antai, airiai nusibalsavo airiai savo referendume įteisinti tokias santuokas, tai triukšmo mūsų kilobaituose buvo daug mažiau.
Nors, antra vertus, ko norėti, kur Airija, o kur Amerika. Apie ją yra girdėjęs net tas pats Pavlovo šuo. Kurio šiuolaikinė reinkarnacija iškart pastato ausis ir puola vambryt, kai tik varpelis suskamba „gėjai“. Nesvarbu, kad maisto lėkštės niekas nepastatė. Svarbu, kad nesavanaudiškai.
