Anksčiau Norvegijoje vaikų statistika nebuvo išskiriama pagal tėvų tautybę, tačiau 2012 metų pabaigoje tai buvo pradėta fiksuoti. Somalis, Afganistanas, Liberija, Šri Lanka, Burundis, Kongas, Etiopija, Sudanas, Brazilija, Mianmaras, Eritrėja, Iranas ir Rusija – tai sąrašas šalių, iš kurių į Norvegiją atvykusių emigrantų šeimos dažniausiai patenka į vaikų teises ginančių organizacijų akiratį, o Lietuvos dažnai net nėra statistikos suvestinėse.
Apie tai, kaip dėl viešumoje pasirodžiusių istorijų pasikeitė lietuvių ir Lietuvos įvaizdis Norvegijoje, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su Lietuvos ambasadore Norvegijos Karalystėje Izolda Bričkovskiene.
– Iš kur kilo tokia banga istorijų, kai lietuvių imigrantai Norvegijoje skundžiasi, jog iš jų bandoma atimti vaikus?
– Sunku tai būtų vadinti banga, nes Norvegijoje tokių bylų yra vienetai. Tokio pobūdžio bylų, kurių baigtis dar nėra aiški, turime tik keletą ir net nepatenkame į bendrą Norvegijos statistiką. Norvegų argumentas dėl neįtraukimo į statistiką toks: bylų yra tiek mažai, kad žmones būtų labai lengva identifikuoti.
Bet problema egzistuoja. Kol yra bent vienas Lietuvos pilietis, paimtas iš šeimos, tol mes manome, kad problema neišspręsta.
Į Norvegiją atvykau dirbti praėjusių metų spalio pabaigoje, ir jau nuo to laiko šis tas pasikeitė. Norvegai pradėjo kur kas aktyvesnį dialogą. Iš pradžių gauti kokios nors informacijos ar aptarti šį klausimą buvo beveik neįmanoma, bet dabar jau vyksta diskusija, ir galimybių, kaip spręsti aktualius klausimus bendrai, paieškos.
– Ar nujautėte, kad tik atvykus dirbti į ambasadą teks susidurti su tokio pobūdžio emigrantų bėdomis?
– Šie klausimai jau anksčiau buvo aktualūs, tik niekada nebuvo keliami taip garsiai. Tik nuo praėjusio rudens tai labai suaktyvėjo. Kai atvykau dirbti į ambasadą ir susipažinau su situacija, sužinojau, kad tokio pobūdžio bylų yra buvę 2011 metais ir dar anksčiau. Prieš atvykdama čia dirbti skaičiau publikacijas šia tema, bet atvykusi čia jau pradėjau domėtis padėtimi įvairiapusiškai, susitikau su paimtų vaikų tėvais.
– Kas lėmė, kad vienu metu šis klausimas imtas taip eskaluoti tarptautinėje žiniasklaidoje?
– Nebūna, kad kas antrą dieną kažkas paimtų iš šeimos po vaiką vidury gatvės. Ši problema iš pradžių pasireiškė pavieniais atvejais. Mano nuomone, norvegai (ir jie patys to neneigia) nebuvo pasiruošę tokiam dideliam žmonių iš kitų šalių antplūdžiui. Šie žmonės atvyko iš kitų kultūrų, su savo papročiais, religija ir kt. Norvegai suprato, kad šalis sulaukia vis daugiau imigrantų, bet apie jokias programas, kurios palengvintų socialinę integraciją ar supažindintų su šalyje galiojančiais įstatymais, nebuvo nė kalbos.
Į Norvegiją suvažiavo daug žmonių iš skirtingų šalių, ir problema paaštrėjo – žmonės ėmė savotiškai gintis, ieškoti apsisaugojimo būdų, kaip atkovoti savo vaikus, kaip kalbėtis su įvairiomis tarnybomis, ko imtis – todėl klausimas ir ėmė taip aštriai kilti į viešumą.
– Ar tokios istorijos turėjo įtakos Lietuvos ir Norvegijos santykiams ar Lietuvos įvaizdžiui Norvegijoje?
– Politiniams šalių santykiams šie įvykiai neturėjo įtakos, nes mūsų santykiai yra labai seni. Norvegai yra mūsų kaimynai, kurie labai palaikė mūsų kovas už nepriklausomybę. Tai šalis, kurios piliečiai sausio 13-ąją stovėjo su mumis prie parlamento ir sakė „Mes mirsime“ kartu su jumis.
Viena problema taip greitai tokių gražių ir nusistovėjusių santykių nepakeis. Su Norvegija bendradarbiaujame įvairiose srityse, Lietuva iš šios šalies sulaukia daug investicijų, mus sieja glaudūs kultūriniai ryšiai. Tikiu, kad vienas klausimas tikrai nesugadins to, kas buvo kurta labai ilgai.
Yra lietuvių, kurie čia gyvena po dvidešimt ir daugiau metų, jie turi bičiulių norvegų, kuriamos mišrios šeimos. Kai spaudoje pasirodė publikacijos, kuriose ši šalis pavaizduojama ne iš pačios gražiausios pusės, tai bendraujant su norvegais teko išgirsti labai įvairių nuomonių. Vieni juokėsi ir klausė: „Nejaugi jūs manote, kad mes tikime, kad čia tikrai taip yra?“ Kiti labai mandagiai sakė, kad jiems skaudu girdėti tokios kaltinimus, patys lankėsi Lietuvoje ir bendrauja su lietuviais, tad tokia nuomonė juos nuvylė. Tų, kurie atvirai sakė, kad yra įsižeidę, buvo mažuma.
Nors šiuo klausimu nuomonių yra įvairių, vis dėlto teigiamų atsiliepimų apie mūsų šalį ir žmones kur kas daugiau nei neigiamų.
Norvegai labai ramūs, santūrūs žmonės, supykdyti juos yra labai sunku, ir gal nederėtų neįsitikinus, kaip yra iš tikrųjų, kaltinti šalies. Neturint įrodymų, nereikėtų švaistytis skambiais pareiškimais.
– Kaip manote, ar po to, kai šios istorijos apie iš tėvų paimtus vaikus iškilo į viešumą, lietuviai nepradėjo dažniau galvoti apie galimybę grįžti namo?
– Labai sunku prognozuoti, kol kas tokių tendencijų nematyti. Gal ir yra pavienių šeimų, kurios išvyko, bet masiško reiškinio tikrai nėra – pirkti bilietų ir skubėti į tėvynę kol kas Norvegijoje gyvenantys lietuviai tikrai neskuba. Labai tikiuosi, jog kažkas sugrįš į tėvynę tikrai ne dėl to, kad Norvegijoje yra problemų, o todėl, kad laikas grįžti namo.
– Politikos apžvalgininkai vis garsiau kalba, kad visoje šioje situacijoje įžvelgiama ir Rusijos ranka, ir teigia, jog tokie konfliktai naudingi didžiajai kaimynei. Ką manote jūs?
– Nedrįsčiau taip tvirtinti, nes įrodymų neturiu. Bet tokios galimybės nedrįsčiau ir paneigti: kartais nuskamba pažįstama retorika, sutampa įvykiai, kokiems nors veiksmams tarp Lietuvos ir Norvegijos itin suaktyvėjus, paaštrėja kai kurie klausimai.
