Savaitgalį lietuviškame socialinių tinklų pakraštyje karaliavo dvi temos. Jos nebuvo susijusios su pasaulį sukrėtusia tragedija Tunise ar Graikijos valstybės krachu.
Kaip ir pridera kaimo bendruomenei, jos nariai šurmuliavo dėl vieno mažo valdžios sfinkterio nepagarbių žodžių. Anglas ligonis užkliedėjo pasiųsdamas visą Lietuvą į savo lovą, o toliau – panašiai kaip visada. Žaibu išplitęs nevykęs pasisakymas, kurį lydi pasmerkimų ir apibendrinimų banga, žinutės trynimas, atsiprašymai ir kolegų vangūs pabarimai.
Mat jį galas tą liberalą. Kai Lietuvoje kuri partija prieš nosį pamato nokstantį valdžios obuolį ir paskelbia „ateinanti garsiai“, jos ratus kaipmat aplimpa purvo gurvuoliai. Kai kas pakeliui į šlovę apdžiūva ir nubyra, bet rinkėjai turi mazochistinę savybę kai kuriuos jų vis dėlto iškelti į aukštumas, kad paskui galėtų piktintis ir šlykštėtis.
Kitas svarbus socialinės veiklos uždavinys baigiantis savaitei buvo skubiai nusispalvinti profilio nuotrauką vaivorykštės spalvomis. Kodėl? Tiesa, dalis išsimarginusių kažką buvo girdėję apie JAV teismo sprendimą dėl vienos lyties asmenų santuokų, bet kiti tiesiog bėgo su banda. Prieš tai buvo madinga pasikabinti ukrainiečių vėliavą, paskui „Je suis Charlie“ ir taip toliau.
Toks patogus ir niekuo neįpareigojantis bet lengvai priimamas kolektyvinės sąmonės veiksmas – tapatintis su minia. Panašiai kaip tose Viduramžių miestų aikštėse, į kurias vesdavo pleškinti raganas: nuobodžiaudamas stovi šalikelėje, mėtai į auką nuograužas iš šauki „būū“, nes visi kiti taip daro.
Iš to paties eilinio socialinio savaitgalio reiškinių: jau randasi kvailių, kurie fotografuojasi prie karsto su vainikais ir nuotraukas kelia į internetą: „Sudie, mama. Gražios buvo tavo laidotuvės, nežinau, kaip be tavęs gyvensime...“ Žinant išskirtinį lietuvių polinkį kapų rekvizitams, niūri ekshibicionizmo atmaina turėtų nurungti vaivorykštinių veidų sektorių.
Tiesa, Lietuva šiame žaidime nėra išskirtinė. Simptomai visur tie patys, o vaistų nėra ir dar ilgai nebus. Islamo valstybės grėsmė, Rusijos propagandos transformacijos, šnipinėjimo skandalai ir griūvantys režimai yra pasekmės revoliucijos, kuri pasaulį per 30 metų pakeitė smarkiau, nei kadaise garo mašina.
Industrinis proveržis europiečiams prieš porą amžių prieštaringus jausmus: vieni naikino mašinas, kurios atėmė jų darbą, kiti (dauguma) įtikėjo progresu. Ir antikinę cikliškos istorijos sampratą, ir Bažnyčios mokymą apie neišvengiamą paskutinę teismo dieną pakeitė naujas tikėjimas: viskas bus tik geriau. Patogiau. Greičiau.
Taip ir buvo. Fotografija, mašinos, konvejeris, kompiuteriai. Milijonai išgydytų žmonių, milijardai išlaisvintų valandų kūrybai. Kol atsirado internetas. Tada – išmanieji telefonai, kuriuos galima keisti kas pusmetį. Bet kažkuriuo metu technikos progresas ėmė naikinti tą socialinę tvarką, kuri kadaise susiklostė būtent dėl tikėjimo šiuo priveržiu. Žmonija atsidūrė dar neregėto masto informacijos nuvertėjimo akivaizdoje. Šis reiškinys mus dabar lydi kiekviename žingsnyje, ir problema – ne vien socialinio tinklų nesąmonės. Viskas kur kas rimčiau.
Prasidėjo pašėlęs stiklo karoliukų žaidimas. Tiesa, kitaip nei tame H.Hesse romane karoliukais žaidžia ne rafinuoto elito atstovai, o visi kas tik nori. Ir dažniau net nežaidžia, o traiško stiklą, žarstydami aplink milijonus šukių.
Tas stiklo karoliukų traiškymas spartėja ir plinta. Tai – ryškus, bet toli gražu ne vienintelis žlungančios senosios sistemos požymis. Tai – žinių ir apskritai žinojimo autoritetų griuvimo metas. Informacija dabar nuvertėjusi tiek, kad kapituliavusios redakcijos visame pasaulyje pačios tampa priklausomos nuo šių karoliukų traiškytojų.
Kažkas taikliai palygino išmaniuosius telefonus su pinigų spausdinimo mašinomis. Jei kiekvienam norinčiam duotum galimybę išsikepti euro ar dolerių, planetos ekonomika subyrėtų per kelias savaites. Informacija – taip pat valiuta, o dabar visi gavo po telefoną (spausdinimo stakles).
Nuvertėjusi valiuta ne tik kerta per pamatus, ji vis efektyviau naudojama prieš centrinį banką, jei taip galima išsireikšti. Vakaruose sugalvotos ir pagal progreso sampratą žmogui turinčios tarnauti technologijos tapo galingu ginklu teroristų rankose. Sistema naudojama pačiai sistemai griauti, ir tai daroma sparčiai, su išmanymu. Islamo valstybės galvų kapojimo siužetai ir Putino propaganda – tik keli simptomai.
Civilizacijos kyla ir krenta. Dabartinė – ne išimtis. Todėl ir šią technologijos progreso aklavietę žmonės išspręs. Kai ką paaukoję, kai ką išmokę daryti kitaip. Jau pastebimas poreikis stabdyti informacijos nuvertėjimą, plinta skaitmeninės detoksikacijos ir lėto gyvenimo mokyklos.
Bet kol taip nenutiko – pirmyn į duženų, šypsenėlių ir patiktukų fiestą!
