Rusijos parlamentarai rėmėsi teiginiu, jog Valstybės Taryba buvo nekonstitucinis, taigi neteisėtas organas, esą todėl ir jo sprendimai – neteisėti.
Valstybės Taryba buvo įsteigta 1991 metų rugsėjo 5 dieną, po rugpjūčio pučo, kai SSRS jau byrėjo per visus galus ir jau buvo likę gyvuoti nepilnai keturi mėnesiai. Valstybės tarybai priklausė SSRS prezidentas ir dešimties sovietinių respublikų vadovai. Ši taryba jau per pirmąjį posėdį pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę, nors, kaip pabrėžia Rusijos žiniasklaida, atitinkamos SSRS konstitucijos pataisos nebuvo priimtos.
Ranką ištiesė B.Jelcinas
Tačiau audrą stiklinėje keliantys Kremliaus propagandininkai apsikvailino, nes Rusija iš tiesų Lietuvos atsiskyrimą nuo SSRS ir mūsų šalies nepriklausomybę pripažino dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo.
1991 metų liepos 29 dieną Rusijos Federacijos (SSRS sudėtyje) vadovas Borisas Jelcinas savo parašu patvirtino RF Aukščiausios Tarybos nutarimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.
Po SSRS žlugimo Rusijos prezidentu tapęs B.Jelcinas paskelbė, jog naujoji Rusijos valstybė prisiima buvusios SSRS tarptautinius įsipareigojimus. Taigi ir tarptautinį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pripažinimą.
Tačiau net sąlygiškai priimant dabartinės Rusijos Dūmos argumentus, esą SSRS Valstybės Taryba buvusi neteisėta institucija, lieka Rusijos Federacijos patvirtintas pripažinimas 1991 metų liepos 29 dienos sutartimi su Lietuva.
Bet ar tarptautinės teisės požiūriu buvusios SSRS respublikos pasirašyti tarptautiniai dokumentai turi teisinę galią?
Pakiša visuomenės atmatoms?
„Lietuvos ir Rusijos sutartis galioja be jokių laiko apribojimų. Ir apskritai nėra jokių teisinių argumentų, kuriais galima būtų pagrįsti abejones dėl Lietuvos pripažinimo teisėtumo. Dabartinis Rusijos Dūmos išsišokimas skirtas vidaus propagandai, jis nukreiptas į žemiausią Rusijos visuomenės sluoksnį, nesigilinantį į tarptautinės teisės dalykus ir apskritai istoriją“, – portalui lrytas.lt aiškino Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas.
Dėmesio nevertu propagandiniu Kremliaus triuku Dūmos akibrokštą pavadino ir Lietuvos politikai bei diplomatai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė netruko pareikšti, kad į Lietuvos nepriklausomybę niekas neturi teisės kėsintis, nes ji buvo iškovota Lietuvos žmonių krauju.
Istorikas Česlovas Laurinavičius mano, jog ir be skambių pareiškimų akivaizdu, jog Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo teisėtumo tyrimas yra tuščia ir kvaila provokacija.
„Net ir nesigilinant į tarptautinės teisės plonybes viskas aišku. Baltijos šalys 1940 metais buvo okupuotos, neteisėtai prijungtos prie SSRS, čia esmė. Demokratinės šalys niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos, jos teisės požiūriu egzistavo ir iki 1990-ųjų“, – aiškino istorikas.
Rusiškų provokacijų kaina
Lietuvos politikai mano, jog neverta kreipti dėmesio į „vidaus vartojimui“ skirtą Rusijos Dūmos provokaciją. Bet ar už jios neslypi gilesnės ir pavojingesnės Kremliaus užmačios?
Juk kai 1940 gegužę stalininė SSRS apkaltino Lietuvą, esą jos Saugumo departamento agentai pagrobė du sovietų karinės bazėje dislokuotus karius, tuometė Lietuvos valdžia irgi tik truktelėjo pečiais, nežinodama kaip atsiliepti į nepagrįstus ir iš pirmo žvilgsnio kvailus priekaištus.
O tariamas raudonarmiečių pagrobimas intrigų meistrui, SSRS diktatoriui J.Stalinui tapo akstinu 1940 -ųjų birželio 15 dieną okupuoti Lietuvą.
„Ne, tai netapatūs dalykai. Tyrimas dėl pripažinimo teisėtumo vertintinas bendrame Lietuvos ir Rusijos santykių kontekste. Santykiai yra tokie blogi ir įtempti, kad ši provokacija yra menkniekis, palyginti su rimtesniais dalykais“, – įsitikinęs istorikas Č.Laurinavičius.
Jis tačiau pripažino, jog mūsų mokslininkai per mažai tyrinėjo SSRS žlugimo istoriją 1990 – 1991 metais, šioje istorijoje yra nemažai pilkų dėmių.
Rusijos draugai – Afganistanas ir Mongolija
Savotišką atkirtį Rusijos propagandai davė buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis pareiškė, kad jei dabartinė Rusija yra po 1917 metų Spalio perversmo (revoliucijos) gimusios valstybės tradicijų tesėja, tai ji – neteisėta valstybė, nes valdžią bolševikai paėmė perversmo keliu, nužudžiusi carą ir jo šeimos narius.
Kalbėdamas apie bolševikų režimo kilmės neteisėtumą V.Landsbergis iš esmės teisus, nors dėl caro – suklydo.
Paskutinis Rusijos caras Nikolajus II 1917 metų kovo 1 d. (pagal naująjį kalendorių) sosto atsisakė laisva valia, nors ir verčiamas aplinkybių. Iki 1917 metų lapkričio 7 dienos (spalio 26 d. pagal senąjį kalendorių) Rusija buvo tapusi demokratiškiausia valstybe pasaulyje.
Vladimiro Lenino vadovaujama sauja sąmokslininkų, anuomet mažai įtakinga bolševikų partija, iš esmės – teroristinė organizacija, įvykdė perversmą. Bet bolševikai turėjo galimybę demokratiniu būdu įteisinti valdžios užgrobimą. Dar prieš perversmą V.Leninas pritarė pažangiosios rusų visuomenės idėjai sušaukti Steigiamąjį Susirinkimą, atstovaujamą demokratinių jėgų, nustatysiantį naujosios Rusijos santvarkos pamatus.
Tačiau supratęs, jog bolševikų visuomenės dauguma neparems, į 1918 metų sausį išrinktą Steigiamąjį Susirinkimą V.Leninas atsiuntė girtus ginkluotus jūreivius ir jį išvaikė.
Pagrindinės pasaulio šalys ilgai, beveik 6 metus ir daugiau nepripažino komunistinio Rusijos režimo. Pirmoji valstybė, pripažinusi bolševikinę Rusiją ir užmezgusi su ja diplomatinius santykius 1919 metais buvo Afganistanas. 1921- 1922 m. V.Lenino vyriausybę de jure pripažino Mongolija ir Vokietija.
