Priminsiu tą žmonių kovos už obligacijų ir sertifikatų kompensacijas epopėją. Jie tikėjo, kad obligacijos ir sertifikatai yra apdrausti, nes jų pasirašyti dokumentai tvirtino, kad: „banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybinėje įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Šios įmonės išleistoje „Investuotojo atmintinėje“ taip pat rašyta, kad „vertybiniai popieriai yra apdrausti pagal „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą“. O šalia dar rimčiau: „Už jūsų investicijų apsaugą moka bankai. Šios įmonės privalomai draudžia įsipareigojimus investuotojams“. Po tokių patvirtinimų mažai kas abejojo, kad obligacijos ir sertifikatai, t.y. vertybiniai popieriai yra neapdrausti.
Deja, „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme“ investuotojų jau laukė siurprizas. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje aiškiai pasakyta, kad „Draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai)“. O 9 straipsnyje dar sakoma, kad teisė į draudimo išmoką įgyjama tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius draudėjas yra panaudojęs be investuotojo valios.
Tačiau įstatyme buvo ir kitas, obligacijų ir sertifikatų turėtojams, ko gero, svarbiausias „koziris“. IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, kad „Draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba AIŠKIAI ir LENGVAI SUPRANTAMAI turi informuoti apie draudimo sąlygas ir atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.“
Tokiu būdu įstatymas imperatyviai nustatė, kad bankas privalėjo kiekvieną klientą, vos jam susidomėjus obligacijomis ar sertifikatais, įspėti apie tai, kad jie nėra apdrausti. Nieko panašaus nebūdavo daroma. Priešingai, tiek iš banko reklamų, tiek iš pasirašomų sutarčių turinio buvo bandoma sudaryti įspūdį esą obligacijos tikrai yra saugios.
„Snoro“ interneto puslapyje dar ir dabar(!) galima pasiskaityti, kad obligacijos yra „viena iš nedaugelio alternatyvų investuotojams apsaugoti pinigus“, „ramus užutekis“. Finansinių priemonių rinkų įstatyme taip pat reikalaujama, kad klientams būtų paaiškinta siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmė ir rizika. To irgi nebuvo daroma.
Pasirašymo cirkai tuo nesibaigė. Klientai turėdavo patvirtinti, kad yra susipažinę su „Snoro“ obligacijų dokumentais – baziniu prospektu (60 psl.!) bei Galutinėmis sąlygomis. Juose minima ir banko veiklos rizika, bet čia pat užtikrinama, kad grėsmės kliento pinigams iš esmės nėra, o apie pasekmes banko bankroto atveju iš viso neaiškinama.
Ką į šiuos jau ne viename teisme kartotus obligacijų ir sertifikatų turėtojų argumentus atsakydavo „Snoro“ advokatai? Maždaug taip, kad obligacijų ir sertifikatų pirkėjai buvo kvailiai, o dar tiksliau – bepročiai, nes jiems „Snoras“ (bet jau po bankroto!) ėmė taikyti „protingumo kriterijų“, „Snoro“ manymu, klientai jo nemokėjo pritaikyti, o gal ir iš viso to proto neturėjo: „Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo“.
Tuomet įdomu, kodėl pats „Snoras“ prieš pradėdamas leisti obligacijas ir sertifikatus, nesikonsultavo su teisininkais ir nesusilaikė nuo obligacijų ir sertifikatų leidybos, meluodamas klientams, kad tie vertybiniai popieriai yra apdrausti? Arba „aiškiai ir suprantamai“ neprimindavo kiekvienam jų IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies, kur pasakyta, kad obligacijos ir sertifikatai neapdrausti. Advokatai aiškindavo esą to „Snoras“ nebuvo įpareigotas daryti.
Nežiūrint šių išsisukinėjimų, „Snoro“ obligacijų ir sertifikatų turėtojai stojo į nelengvą teisybės ieškojimų kelią teismuose. Bylų masiškai daugėjant, Lietuvos žemę pasiekė proto balsas ir Aukščiausiojo Teismo, į kurį atsimušė pirmieji atkakliausi ieškovai, teisėjai sumąstė, kad ir jiems reikėtų pasikonsultuoti su labiau išmanančiais Europos teisėjais dėl „Snoro“ bylos, nuskriaudusios tūkstančius Lietuvos žmonių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paprašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) išaiškinti, ar ES direktyvų nuostatos, reglamentuojančios indėlininkų ir investuotojų draudimą, yra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisės aktus, nes pagal dabartinį „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą“ indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams draudimo apsauga netaikoma.
LAT domėjosi, ar išimtis netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), gali būti taikoma, tik jeigu tie popieriai galėtų būti perleidžiami antrinėje finansų rinkoje?
ESTT patikino, kad ES valstybės narės, remdamosios direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir direktyva 2009/14/EB, iš tiesų gali nustatyti išimtį – netaikyti numatytos garantijos indėlių sertifikatams, jeigu jie yra pripažinti perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais, bet tai turi nustatyti Lietuvos teismas.
Nors tokio teismo dar nebuvo, bet Lietuvos banko(!), taip pat paties „Snoro“ užtikrinimu, „Snoro“ platinti indėlio sertifikatai nėra perleidžiamieji vertybiniai popieriai, nes neturėjo galimybių cirkuliuoti kapitalo rinkoje. Tokia nuostata užfiksuota ir Finansinių priemonių rinkų įstatyme. Todėl, atrodo, beliks pripažinti, kad „Snoro“ indėlio sertifikatai yra draudžiami indėlių draudimu. Žodžiu, Lietuvos valdžia susimovė prieš tūkstančius Lietuvos žmonių, aiškindama atvirkščiai.
Kitas LAT klausimas: ar inkorporavus Europos direktyvas 94/19 ir 97/9 į vieną nacionalinį teisės aktą, jos turi būti suprantamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos sistema, kitaip tariant, indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojai turi būtinai būti apsaugoti pagal vieną ar kitą iš šių dviejų direktyvų?
ESTT atsakė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasinaudojo direktyvoje 94/19 numatyta galimybe netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos, bet ši išimtis negali lemti ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos netaikymo šiems reikalavimams. Čia verta priminti, kad Indėlių draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendra garantijų sistemos išimtis visiems skolos vertybiniams popieriams – indėlių sertifikatams ir obligacijoms, ir nenumatyta alternatyvių apsaugos nuostatų. Dėl tokios bendrai taikomos išimties liko neapsaugoti minimų vertybinių popierių turėtojai, tūkstančiai Lietuvos žmonių.
LAT paklausė, ar Direktyva 97/9 draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, turimas minty Indėlių draudimo įstatymas, kuriame galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios? ESTT atsakė tiesiai ir šviesiai – draudžia ir pabrėžė, kad teismas privalo netaikyti tokios nuostatos. Toks įvertinimas – dar vienas Europos antausis Lietuvos teisėkūrai.
Kas toliau? Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus atnaujintos nagrinėjamos dviejų asmenų bylos dėl „Snoro“ indėlių sertifikatų ir obligacijų. Po jų, tikėkimės, sėkmingos ieškovams baigties, turėtų pajudėti ir šimtai analogiškų bylų. Bendra banko „Snoras“ neišpirktų iš investuotojų skolos vertybinių popierių vertė siekia 175 mln. eurų.
Ne kartą čia cituotoje Europos direktyvoje 97/9/EB rašoma: „kadangi investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas – svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai, yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams“. Lietuva turėtų laikytis šios europinės nuostatos.
