Kaip iš tiesų dirba „Barnevernet“ ir ką apie jos darbą galvoja patys norvegai? Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistė apsilankė šios įstaigos biure Osle ir susitiko su jaunais žmonėmis, kurie patys dalį laiko praleido globėjų šeimose.
Pačiame Oslo centre viename iš biurų pastatų yra įsikūręs Norvegijos vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktoratas (norv. „Bufdir“), kuriam tiesiogiai pavaldi vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“. Ši vaikų teisių užtikrinimu besirūpinanti tarnyba veikia savivaldybių lygmeniu ir yra tiesiogiai atskaitinga šiam direktoratui.
Organizacijos biure žurnalistus iš Baltijos šalių pasitiko smulki, šiek tiek žilstelėjusi ir tyliu ramiu balsu kalbanti moteris – tai Norvegijos vaiko apsaugos tarnybas „Barnevernet“ kontroliuojančio direktorato vadovė Mari Trommald. Santūri šypsena ir tvirtas rankos paspaudimas – toks pirmas įspūdis susipažinus su pareigūne, ant kurios pečių griūva visa atsakomybė už Norvegijoje gyvenančius vaikus.
Šviesiame, santūriu skandinavišku stiliumi įrengtame biure Osle darbuojasi apie 100 specialistų, kurių darbas susijęs su įvairiomis šeimos politikos kryptimis. Į susitikimą M. Trommald pakvietė keletą specialistų, kurie pagelbėjo jai atsakinėjant į žurnalistų klausimus.
Nori išgirsti vaiko balsą
Anot Norvegijos vaiko gerovės priežiūros specialistų, pagrindinė nuostata yra ta, kad vaikas turėtų augti su tėvais ir būtų išlaikyti biologiniai ryšiai, vaikai būtų auklėjami kokybiškai.
„Yra ne viena geros tėvystės koncepcija, bet kai kalbama apie visuomenę, kurios dalį sudaro žmonės, atvykę iš kitų kultūrų, šis geros tėvystės suvokimas gali smarkiai skirtis“, – pabrėžė susitikime dalyvavę specialistai.
Norvegijoje, anot jų, stengiamasi išklausyti ir paties vaiko nuomonę, jis nėra tik pasyvus proceso stebėtojas.
Į klausimą, ar egzistuoja amžiaus riba, kai vaiko teisių specialistai teiraujasi ir vaikų nuomonės sprendžiant krizines situacijas šeimoje, M. Trommald sakė: „Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko brandos, jo asmenybės ypatybių ir pačios situacijos ypatumų, bet manoma, kad su dvylikos metų sulaukusiais vaikais kalbėtis apie situaciją tiesiog būtina. Tai nereiškia, kad turime omenyje tik patį paprasčiausią pokalbį. Mūsų specialistai privalo būti pasirengę tokiems pokalbiams. Būtina suprasti, ką vaikas jaučia, apie ką galvoja, ką turi omenyje sakydamas vieną ar kitą dalyką.“
Kada vaikas paimamas iš tėvų namų?
„Bufdir“ vadovė pabrėžė, kad pagrindinė tarnybos užduotis – suteikti tokią pagalbą šeimai, kokios tuo metu jai reikia: „Žiniasklaida dažniausiai nušviečia tik tas istorijas, kai kalbama apie vaiko paėmimą iš šeimos, bet dažniausiai pagalbą teikiame šeimoms namuose. Stengiamės, kad tėvai patys galėtų pasirūpinti savo vaikais.“ Ji pridūrė, kad 8 iš 10 atvejų ir yra pagalba šeimai namuose.
M.Trommald teigimu, vaikai iš tėvų namų paimami tais atvejais, kai susiklosto sudėtingos, kritinės situacijos. „Su šeimomis dirbama ne mėnesį ar du, kartais pagalba teikiama ne vienus metus. Kalbant apie kritinius atvejus, tikime, kad globėjai yra geresnė išeitis nei institucinė globa, kai vaikas paimamas iš šeimos. Jei vis dėlto dėl kokių nors priežasčių nusprendžiama, kad vaiko globą laikinai perims kuri nors institucija, stengiamasi, kad šis periodas būtų kiek įmanoma trumpas.“
Pasak vaiko gerovės specialistų, vaikas iš šeimos gali būti paimtas tuomet, jei jis kenčia smurtą, yra neprižiūrimas ar tėvai, pavyzdžiui, dėl svaigalų ar narkotikų vartojimo negali prisiimti atsakomybės už jo gerovę.
Sprendimus dėl globos priima teismas
„Barnevernet“ tiesiogiai dirba su vaikais ir šeimomis. Būtent jie pirmieji gauna informaciją ir atlieka tyrimą. Vėliau visa medžiaga apie probleminius atvejus perduodama konkretaus regiono centrinei vaikų priežiūros institucijai, o ši kreipiasi į vadinamąjį šeimos teismą.
Būtent šis jokiai institucijai nepavaldus teismas priima sprendimus dėl vaikų globos. Čia paprastai sprendimą priima 3–5 savo sričių specialistai, tarp jų visada būna ir psichologas.
Net ir tuo atveju, kai vaikas paimamas iš šeimos, tėvams duodama laiko šeimos teismui parengti savo argumentus, surinkti dokumentus ar liudytojus. M. Trommald teigimu, skaitant Norvegijos ir tarptautinę spaudą susidaro įspūdis, kad iš tėvų atimama teisė nesutikti su priimamais sprendimais.
Tiesa, statistika rodo, kad šis teismas teisėtais pripažįsta 80–90 atvejų, kai buvo nuspręsta vaiką paimti iš šeimos.
Tėvai, kurie nori susigrąžinti vaiko globą, pasak vaiko gerovės specialistų, turi atsakingoms tarnyboms įrodyti, kad situacija namuose pasikeitusi ir jie pajėgūs rūpintis savo vaiku, o tai padaryti ne visada paprasta.
Ką sako „Barnevernet“ globotiniai?
M.Trommald pabrėžė, kad vaiko nuomonė negali būti vienintelis veiksnys, lemiantis vienokį ar kitokį sprendimą, bet vaiko nuomonė padeda susidaryti aiškesnį vaizdą.
Norvegijoje taip veikia ir nevyriausybinės organizacijos, kurios vienija vaikus, užaugusios institucijų globoje ar globėjų šeimose. „Šių vaikų istorijos ir patirtys yra labai vertingos, kai kalbame apie tai, kaip sėkmingai teikti pagalbą ir gerinti vaiko gerovės sistemos veiklą“, – sakė direktorato vadovė.
Osle viešėjusiems žurnalistams buvo sudaryta galimybė susitikti ir pabendrauti su žmonėmis, kurie patys patyrė atskirtį nuo šeimos ir buvo apgyvendinti pas globėjus ar vaikų namuose.
33 metų Kamila (pašnekovės pavardė redakcijai žinoma. – Aut. past.) kilusi iš Bergeno, bet jau senokai gyvena Osle. Jauna moteris apie savo patirtis kalbėjo itin atvirai: „Vaiko gerovės tarnybų akiratyje pirmą kartą atsidūriau sulaukusi ketverių ir likau jame, kol man sukako devyniolika metų. Man teko pagyventi globėjų namuose ir pabuvoti keliuose skirtinguose vaikų namuose.“
Pašnekovė pasakojo, kad savo patirtimi noriai dalijasi su vaiko gerove besirūpinančiais specialistais, kad šie galėtų profesionaliau reaguoti į situacijas, kuriose atsiduria tėvų globos netekę vaikai.
„Po to, kai pirmą kartą buvau paimta iš tėvų, po kurio laiko teismas patenkino jų skundą, ir buvau sugrąžinta į šeimą, bet niekas nesikeitė, tad mano šeima vėl pateko į vaiko teisių tarnybų akiratį. Vaiko gerovės specialistai man labai daug padėjo, bet jie į mano šeimą galėjo ateiti dar anksčiau“, – kalbėjo Kamila ir pridūrė, kad jei ji ir jos brolis nebūtų buvę paimti iš šeimos vaikystėje, kažin kur jie būtų šiandien.
Vaikams reikia saugumo
Kamila teigė, kad Norvegijoje labai rimtai žiūrima į vadinamąjį „biologinį principą“ ir tikima, kad vaikai turi gyventi kartu su tėvais: „Specialistai, kurie dirbo su mūsų šeima, tikrai bandė keisti padėtį, buvo susitarimų su socialiniais darbuotojais, jie mus lankė, bandė išsaugoti ryšį su tėvais, bet man, kaip vaikui, jau norėjosi pastovumo ir kad kažkas pasakytų, jog pagaliau tai turi baigtis. Mano nuomone, jei tėvai negali ir nenori rūpintis savo vaiku, reikėtų galvoti apie tai, kas jam geriausia.“
„Šiandien Norvegijoje daug dirbama ta linkme, kad vaikų balsas būtų išgirstas. Tai viena iš priežasčių, kodėl kuriasi tokios organizacijos kaip kad ši, kuriai priklausau aš. Labai svarbu, kad tokiose jautriose situacijoje dirbantys specialistai suvoktų, kaip jaučiasi vaikas ir ko jam tuo metu reikia“, – kalbėjo pašnekovė. Jos teigimu, organizacija vienija nemažai savanorių, kurie praeityje buo susidūrę su Norvegijos vaiko priežiūros sistema, o šiandien ryžtasi dalytis savo patirtimi ir tikisi, kad tai pagelbės.
