Neramu dėl to, kad Lietuvai ta žinia visai ne laiku. Dabar Kremlius turi visus kozirius lietuviams mulkinti: „Va, matai, santuoka jau paniekinta, tuoj iš „normalių“ šeimų atiminės vaikus ir rengs berniukus vaivorykštinėmis suknutėmis“.
Štai dėl to man atrodo truputį naivūs tautiečiai, pagražinę savo „Facebook“ nuotraukas vaivorykštės spalvomis. Vis dėlto krikščioniška šalis esame. Daugelis pagyvenusių žmonių į bažnyčią eina tik sekmadieniais, o paklausti, ar tiki Dievą, atsako: „Gal ir tikiu, kad yra kažkas aukščiau“.
Tačiau krikščioniškomis laikomos tradicijos – Kalėdos, Velykos, krikštynos, pirmoji Komunija, vestuvės ir laidotuvės jiems atrodo gyvybiškai svarbios. Todėl juos itin lengva įtikinti, kad homoseksualų santuokos įteisinimas – tai krikščioniškos santuokos išniekinimas.
Net ir tie katalikai, kuriems V.Putinas atrodo velnio įsikūnijimas, dabar jaučiasi it pakibę virš nežinomybės prarajos: „Jei mes ne su Rusija, ne su Europos Sąjunga, ne su Amerika, tai į ką turim atsiremti?“
Duosiu du patarimus – vieną tikintiesiems, kitą – ne taip tikintiems. Tikintieji turi atsiremt į Kristų – čia su manim sutiks net egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Ne taip stipriai tikintieji turi atsiremti į logiką. Čia kalbu ne apie liberalų logiką. Siūlau schemą, kuri įtiks patiems konservatyviausiems piliečiams.
Dorieji viso pasaulio katalikai, jūs dabar kraupstate, kad įteisinta homoseksualų santuoka. Bet ar jūs anksčiau nematėte, kad civilinė santuoka – jau seniai nebe santuoka? Kas čia tokio švento yra užlipti Santuokų rūmų laiptais, apsikeisti žiedais, suraityti parašus, išklausyti Mendelsono maršą, „pakštelėti“ prieš fotografą ir iššauti šampaną? Ar visa tai yra nors kiek švenčiau negu prekybos centre vykstančios kalėdinės ir velykinės akcijos?
Atskirti krikščioniškas Šv. Kalėdas nuo vartotojiškų „Akropolio“ Kalėdų jūs įstengiate. Juk neinate protestuoti prieš sekso prekių parduotuvę, kuri per Velykas suteikia nuolaidą botagams, lubrikantams, vibratoriams ir linki kietų kiaušinių. Jūs stengiatės laikytis pasninko, per daug nesilinksminti ir nesivelti į pasaulio diskusijas. Gal nuvažiuojate į rekolekcijas ir ten su visais meldžiatės už Jėzaus dar nesutikusius vartotojus.
Kaip ir žodis „Kalėdos“, taip ir „santuoka“ dabar išsišakoja į dvi reikšmes. Ką bendro „susirašymas“ metrikacijos biure turi su tradicine santuoka? Gal tik išoriškai panašų ritualą. Visa kita – skiriasi. Civilinę santuoką bet kada gali nutraukti. Nepavyko su vienu – skirkis ir mėgink su kitu. Jokio įsipareigojimo būti „ir skausme, ir varge“ – kol mirtis mus išskirs“.
Civilinė santuoka atsirado Prancūzijos Didžiosios revoliucijos laikais – būtent tada, kai pasaulietinė valdžia buvo atskirta nuo Bažnyčios. Taigi, civilinė santuoka iš esmės yra nepasitenkinimo Bažnyčia dalis.
Ji ir turi laužyti visus stereotipus. Sakote, tada ir zoofilai gali tuoktis su savo avimis? Aš atsakau: taip, gali, jei tik bus atrastas mokslinis būdas patikrinti, kad gyvulys tai daro laisva valia. Nežinau, ar smagu susituokti su avimi, bet ar nebūtų ašaras spaudžiantis reginys, jei Dauno sindromą turinti moteris susituoktų su delfinu?
Vienintelis dalykas, dėl kurio gali kovoti katalikai – tai reikalavimas, kad civilinė santuoka nebūtų vadinama „santuoka“. Nors jiems ir nepavyktų įrodyti, kad žodis „santuoka“ yra krikščionybės nuosavybė (taip, kaip jie savinasi žodį „tikėjimas“), kiltų prasminga diskusija.
Štai pasakykite jūs man, ką bendro su santuoka turi tradicija kabinti spynas ant tilto? Čia toks „ką Dievas sujungė, žmogus teneišskirs, pakaitalas?“ Ką spyna sujungė, tik benzopjūklas išskirs. Ką apie tokią tradiciją sako egzorcistai? Velniava, ne kitaip.
Bet jei Bažnyčia nori išnaikinti tokius „santuokos“ ritualus, tai ir pati turi būti iki galo sąžininga. Tai, kad prie altoriaus kopia pilvotos mergelės, gal ir gerai – vadinasi, dvasininkai įsisąmonino Veronikos tragediją. Tačiau kodėl Bažnyčia leidžia tokioms nuotakoms baltai rengtis? Ar tai nėra baltos – tradiciškai nekaltybės spalvos išniekinimas?
Ypač tada, kai jau prieš trejus metus pora susirašė „civiliškai“, atšventė su artimiausiais žmonėmis kavinėje, išskrido į Kretą medaus mėnesiui, o tada gyveno tarsi jau būtų Dievo malonėj susijungę. Atsirado vaikutis pabirutis, giminės spaudė pakrikštyt, tai tada nusprendė nušaut du zuikius – kartu surengt ir vestuvių, ir krikštynų balių.
Dar keistesnis fenomenas – kai vyras ir moteris eina prie altoriaus, nors abu prieš tai buvo sudarę civilinę santuoką su kitais žmonėmis. Argi tai nėra kuo aiškiausias įrodymas, kad Bažnyčia civilinės santuokos apskritai nelaiko santuoka?
Juk jei pasižadėta prieš Dievą, tada nevalia išsiskirti, o juo labiau – užmegzti naujus ryšius. Tik išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, jei tavo vyras impotentas) gali kreiptis į Bažnyčios teismą ir prašyti nutraukti santuoką. O jei santuoka buvo civilinė – jokių problemų – dvasininkai leidžia naujiems įsimylėjėliams eiti prie altoriaus?
Užuot šurmuliavę dėl pasaulietinės santuokos papročių, tikintieji turėtų susirūpinti Bažnyčios tradicijų išsaugojimu. Tik laiko klausimas, kada ir Lietuvoje dvasininkai sulauks dviejų vyrų su kūdikiu ant rankų, kurie prašys pakrikštyti „jų“ vaikelį.
Amerikoje dabar jau vyksta diskusijos, ką dvasininkai turėtų daryti, jei vaiką nori krikštyti vienos lyties pora. Juk jų negalima išvaryti „Štiš, nusidėjėliai“ – net nuodėmingai gyvenančių žmonių vaikus geriau pakrikštyti. O jei pakrikštys, tai taps dar vienu įrodymu, kad Bažnyčios tradicijos tėra tuščios deklaracijos.
