Atsirado net tokių, kurie pareiškė, kad tik dabar gyvenime pirmąsyk pasidarė „selfį“ – tai yra nusifotogravo savo veidelį ir įkėlė į snukiaknygę. Ir jiems visai nepatiko! Jie yra tokie normalūs, kad taip daugiau niekada nedarys.
Gal dėl to, kad pati esu į „Facebook“ įkėlusi pora „selfių“, pasipiktinau. Argi mano veidas yra žemesnio lygio negu gėlytės, kačiukai ir braškių tortai? Argi psichologams neakivaizdu, kad visos tos nuotraukos yra tas pats, kas šunų myžčiojimas, žymint savo teritoriją? „Pasižiūrėkite, aš esu. Žmonės, atkreipkit į mane dėmesį“.
Tačiau kažkodėl dabar visi šunys sukarti ant ne itin aukšto intelekto merginų. Jos pasistaipo prieš kamerą ir laukia „patiktukų“. Kitos tokios pat merginos į jas dėmesį atkreipia dėl to, kad žino – jei dabar paspaus „patinka“, tai palaikinimo vėliau sulauks ir iš konkurentės. Tačiau, jei mūsų herojė neturi lesbietiškų polinkių, jai labiau rūpi vyrų dėmesys. „Mmmmm, mergytė – kaip braškytė“, „Visas tavo lūputes nubučiuočiau“ tokie komentarai gražuolę uždega. Ji vėl atkiša į savo išmaniojo kamerą: „Mobiliuk, mobiliuk, kas pasaulyje gražiausias?“.
Kur čia ypatingas psichikos sutrikimas? Mano jaunystės laikais buvo populiarus „Karolinos“ klubas, kur šokių aikštelėje raivydavosi „fyfos“, o iš viršaus jas sekdavo patinų akys. Dabar tik toks skirtumas, kad iš naktinių erdvių ruja persikėlė į „feisbuką“. Penkiskart per dieną kelti į internetą savo „fotkes“ nėra nė kiek ne blogiau negu kas pusvalandį eiti į baro tualetą, kad pasidažytum lūpas prieš veidrodį.
Seimo narės Agnės Bilotaitės kojas po karinių pratybų irgi būtų galima vadinti „selfiu“. Daugybė vyrų gyrė ne jos vyrišką ištvermingumą, o gražias kojas. Vis dėlto A. Bilotaitės mes nepuolame kaltinti savęs demonstravimu. Galima nujausti, kad nuotrauka atsirado dėl to, kad moteris norėjo pakelti „verktinių“ dvasią – jai rūpėjo parodyti, kad mėlynės puošia net moteris. Nežinau, kiek tokias seksualias nuotraukas pritinka rodyti Seimo narei, bet tiek to, nesigilinkime, čia jau kita tema.
Tačiau štai čia galima daryti išvadą – tavo sveiką protą rodo ne tai, ką publikuoji „feisbukuose“, bet su kokiu ketinimu tai darai. Jei fotografuojiesi Palangoje besileidžiant saulei ir dedi nuotrauką į internetą, nes žinai, kad Rūgpienių kaime to vaizdelio laukia nesulaukia tavo bobulė, tada viena. Tačiau jei nuolat kankina vienatvė, bet norisi kitiems parodyti, kad gyveni įdomiai – ta pati nuotrauka reikš visai ką kita. Tada kiekvienas „patiktukas“ bus aukso vertės.
Lygiai tas pats – su tavo keptu kriaušių pyragu. Puiku, jei eksponuoji maistą su prierašu: „Dar daug liko, kviečiame šįvakar iki penkių į svečius“. Jei norisi pasidalinti receptais su kitais gaminančiais, kur kas logiškiau įsirašyti į uždarą kulinarijos mėgėjų grupę. Tačiau jei graužia sąžinė, jei norisi mamai parodyti, kad skaniai ir sočiai valgote, geriau aplankykite ją sekmadienį ir paskanaukite jos pietus. Jei norisi parodyti merginoms, kad jūs nesate beviltiškas vien tik sekso išalkęs gyvulys, pakvieskite jas į svečius paragauti dešrelėmis įdarytų kiaušinių. Patikėkit – žavėtis virtualiais maistais yra tas pats, kas užsiimti virtualiu seksu.
Dabar grįžkime prie sveiko proto. Jei žmonės jo turėtų, išvis nebūtų jokio „feisbukų“. Socialiniai tinklai laikosi ant mūsų proto įpročių griebti tai, kas patinka, ir stumti tolyn tai, kas atgrasu. Štai todėl toks populiarus yra „Facebook“ – čia prigimtiniai instinktai gali reikštis visu grožiu. Nori dėmesio – medžiok jį. Nebenori dėmesio – pasitrauk iš pokalbio. Paradoksas – bet mus supančioja būtent ši laisvos valios iliuzija.
Gyvenime kartais reikia iškęsti tai, ko nenorime. Jei priešais sėdinti draugė kalba tai, kas nuobodu, turite atidžiai klausyti. Negalite tuo pačiu metu paskaityti straipsnio apie penkis kokybiško bendravimo būdus. Panašu, kad štai šis susitarimas „Jei mes bendraujame, turime pakęsti ir tai, kas nepatinka“ visuomenei darosi per sunkus. Štai dėl to reikia vis daugiau asmenukių. Mes norime būti tobuli, nes nebegalime pakęsti netobulumo.
