Valdžios susirūpinimas emigracija turbūt iš tiesų sietinas su artėjančiais Seimo rinkimais ir turi rinkėjų viliojimo atspalvį. Tačiau ir opozicijos nenorą prisidėti prie nacionaliniu pavadinto susitarimo neabejotinai lėmė politinis išskaičiavimas neremti jokių valdžios užmojų, kuriais ji galėtų girtis rinkėjams.
Nacionalinio susitarimo tikslai niekam neturėtų kelti abejonių – užsimota per artimiausius penkerius metus perpus sumažinti emigracijos srautus, o per kitą penkmetį net pasukti juos atgal į Lietuvą ir, vykdant efektyvią demografinę politiką, pasiekti, kad 2025 metais šalyje vėl iki 3,5 mln. išaugtų gyventojų skaičius.
Norai, žinoma, gražūs, bet ar valdantieji nežvelgia į Lietuvos tikrovę pro rožinius akinius?
Opozicija skelbia, kad susitarimas niekinis, nes nenumato jokių konkrečių priemonių, o valdantieji aiškina, kad jų atsiras nacionalinėje emigracijos programoje.
Kita vertus, Lietuva jau regėjo ne vieną skambiai pavadintą veiksmų programą, kuri prieš rinkimus tik orą pavirpino ir buvo pamiršta.
Net ir be programų aišku, kodėl lietuviai emigruoja. Apklausos rodo, kad žmonėms renkantis darbą labiausiai rūpi uždarbis, o karjeros galimybės, saviraiška, kolegų santykiai jiems – antraeilis dalykas.
Kitaip sakant, susitarimą dėl emigracijos būtų galima drąsiai pavadinti susitarimu dėl didesnių algų, taigi jį pirmiausia turėtų pasirašyti darbdavių ir darbuotojų atstovai.
Valdžia atlyginimų augimą gali skatinti sudarydama palankesnes sąlygas verslui, mažindama mokesčius, gal dar didindama minimalią mėnesio algą (MMA).
Lietuvoje MMA dabar gauna apie ketvirtadalį dirbančių žmonių. Be to, keliant minimalaus darbo užmokesčio kartelę stiprėja spaudimas darbdaviams didinti atlyginimus ir kiek daugiau nei minimaliai uždirbantiems darbuotojams, todėl aukštyn stiebiasi ir šios žmonių grupės uždarbis.
Bet vargu ar gali rimčiau pristabdyti emigraciją ir iki 350 eurų išaugusi MMA, kaip nuo kitų metų žada premjeras.
Darbuotojų motyvacijos apklausa, atskleidusi, kad jiems svarbiausia – uždarbis, rodo ne tiek perdėtą žmonių domėjimąsi materialiniais dalykais, kiek tai, kad jų pajamos neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių.
Juk didesnę nei vidutinė algą gaunantys asmenys jau nurodo, kad jiems svarbu ir saviraiška, karjeros galimybės, geri santykiai su kolegomis.
Tai natūralu. Kai žmogus gyvena nuo algos iki algos negalėdamas sudurti galo su galu, jam tikrai labiausiai rūpi ne savijauta darbe, nes ji ir taip visada bloga jau vien todėl, kad jis nepatenkintas uždarbiu. Tai ir stumia žmones emigruoti.
Tačiau atotrūkis tarp pageidaujamos ir realios algos pernelyg didelis, kad būtų galima tikėtis greitai kokiomis nors nacionalinėmis programomis suvaldyti Lietuvos išsivaikščiojimą.
Profesinių sąjungų atstovai sako, kad darbuotojai kaip uždarbį, kuris leistų jiems normaliai gyventi, dažnai įvardija 1 tūkst. eurų išskaičiavus mokesčius. Bet Lietuvoje vidutinė alga išskaičiavus mokesčius tesiekia 544 eurus.
Darbuotojams pageidaujant kuo daugiau realiai uždirbti, kai kuriuose ūkio sektoriuose darbdaviai ima didinti algas netgi darbo saugos sąskaita, mažiau į ją investuodami.
Negana to, daugybė žmonių sutinka gauti atlyginimą vokeliuose, jei tik tai padidins jų realias pajamas. Dėl to vis dar labai išplitusi šešėlinė ekonomika.
Lietuva pagal vidutinį darbo užmokestį yra trečia nuo sąrašo galo ES valstybė, lenkianti tik Bulgariją ir Rumuniją. Šiuo rodikliu atsiliekame nuo kaimynių.
Ypač smarkiai mus lenkia Estija – net 31 proc. Tiesa, ekspertai mano, kad realus uždarbio skirtumas tarp šalių gerokai mažesnis, nes Lietuvoje dalis algų išmokama vokeliuose, o Estijoje beveik nėra šešėlio.
Vis dėlto net jei lietuviai realiai uždirba nedaug mažiau už estus, mūsiškių padėtis blogesnė jau vien todėl, kad dalis pajamų – nelegalios. Tai atsiliepia ne tik žmonių pensijoms, socialinėms išmokoms, bet ir švietimo, sveikatos apsaugos kokybei.
Mūsų valdžia neįstengia įveikti šio užburto šešėlio rato ir dėl to kenčia visi – tiek verslo įmonių darbuotojai, tiek viešasis sektorius.
Verslas jau pradėjo jausti kvalifikuotų darbuotojų stygių. Tai ima trukdyti ekonomikos plėtrai, pasitaiko, kai ir užsienio investuotojai dėl darbuotojų stokos atsisako investicijų Lietuvoje.
Aišku, tai savaime vers darbdavius didinti atlyginimus. Bet šis procesas vyksta vangiai ir lėtai, todėl atsilikimas nuo kaimyninių šalių nemažėja. Nors per metus Lietuvoje vidutinė alga išaugo 5,4 proc., Estijoje – tiek pat, o Latvijoje – 6,6 proc.
Taigi grįžtant prie partijų nacionalinio susitarimo, galima konstatuoti, kad neatidėliotinas politikų uždavinys – sudaryti sąlygas, kad paspartėtų orumo nežeminančių atlyginimų augimas, o Lietuva šiuo rodikliu bent jau prisivytų kaimynines šalis.
