„Destrukcija kuria atmintį. In memoriam. Žmonių mylimam restoranui, kurį nugriovimui pasmerkė šalta ir neracionali biurokratijos ranka. Žuvies restoranas, Juodkrantė, Lietuva. 2005 – 2013“
Toks įrašas atsirado ant akmens – paminklo nugriautam pastatui Juodkrantėje. Lotyniškai destructio— griovimas. Šį kartą žodis pavartotas pačia tikriausia – materialia prasme. Mėlynos, tikros Neringos spalvos statinys, gražiai įsirašęs į pamario peizažą buvo nugriautas, grėsmingai įsakius tai šaltai, neracionaliai rankai, o jei stipriau – paklusus idiotiškam Lietuvos valdžios sprendimui, tiksliau „visų instancijų teismams“.
Šimtą kartų buvo kartota, kad šiai statybai buvo gauti visi municipaliniai ir valstybiniai leidimai. Baigtus statinius 2005 m. priėmė Valstybinė komisija. Tačiau įsikišus Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai paaiškėjo, kad statinys prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai. Ta pati valstybė ir liepė šį pastatą, taip pat dar keliolika jų Neringoje nugriauti.
Anot Neringos mero Dariaus Jasaičio, „griauti galima tik tada, kai nustatytas aiškus kompensavimo mechanizmas“. Lygiai tos pačios nuomonės laikosi ir Neringos patriotas, buvęs meras Antanas Vinkus. Deja, niekas jų neklausė, pinigų kompensacijai pastato savininkui irgi neskyrė. Todėl ir iškilo kraupus paminklas buvusiam Juodkrantės pastatui, Nidos valdžią užgriuvo finansinės pretenzijos, kad ji atsilygintų pastato savininkui.
Neringos meras, kaip sakoma, eina iš proto, iš kur reikės surasti milijonines sumas: „Visos savivaldybės pajamos iškart bus anuliuojamos, kol nebus padengta 1,115 mln. eurų suma“. Tai katastrofa, krachas, bankrotas, nesirenka žodžių meras. Perspektyvoje – apšnerkštas miestas, nes negaus algų kiemsargiai, kopų sargai, paplūdimių prižiūrėtojai ir net skenduolių gelbėtojai. Gali sustoti europiniai projektai. Beje, teismai įpareigojo nugriauti dar 17 Neringos pastatų. Žodžiu, miestas mirs.
Ką reikės daryti, kai taip įvyks? Beliks turbūt paskelbti Neringą pasienio zona ir kaip ankstyvuoju sovietmečiu nieko ten neleisti, kad pasaulis nematytų, kas ten dedasi. Beje, Aplinkos ministerija, svarbiausia griovimo iniciatorė, aiškina, kad dėl susidariusios padėties kalta Teisingumo ministerija, nes esą ji atsako tais atvejais, kai dėl valdžios institucijų veiksmų patiriama nuostolių.
Ši ministerija, aišku, savo kaltės nepripažins. Žodžiu, kaltų iš esmės nėra. O Neringa? Ji pakentės, o gal ir tikrai numirs dėl begalinių valdžios draudimų ką nors ten statyti. Beje, apie tiltą į Neringą ta pati Aplinkos ministerija draudžia net užsiminti...
Tai gal iš viso Lietuvoje negalima nieko griauti? Nenukrypkime į kitą kraštutinumą, su protu viską galima daryti. Prisiminkime tikrai nevykusį paminklinį statinį, skirtą mūsų nepriklausomybės atkūrimui. Turiu minty vadinamąjį sarkofagą prie Seimo, betoninių barikadų, nuo 1991 sausio iki 1993 rudens juosusių Seimą, liekanas. Profesionalų nuomone, tos barikados turėjo tik simbolinę reikšmę, kur kas tvirčiau Seimą saugojo šimtatūkstantinė žmonių minia. Kaip tik jų ir išsigando Rusijos kariauna.
Seimo tvirtovė stovėjo net trejus metus. Po to visos statybinės medžiagos buvo grąžintos ten, iš kur buvo paimtos, tačiau dalis jų, kažkieno nurodymu grįžo prie Parlamento. 2007 metais jos buvo uždengtos stikliniu apvalkalu, įvardytos istoriniu palikimu ir pavadintos Sausio 13-osios memorialu arba „aplinka maldai ir susikaupimui“.
Kas sugalvojo tas tragiškas sausio naktis ir dienas įprasminti gelžbetonio blokų sangrūda, surūdijusios spygliuotos vielos ryšuliais, keliais gelžgaliais, negrabiais koplytstulpiais, net trimis(!) Čečėnijai skirtomis lentomis, lyg pradinės mokyklos sienlaikraštyje suklijuotomis žuvusiųjų 1990 – 1991 m. didvyrių nuotraukomis? Vadinti tai paminklu Lietuvos žmonėms, paaukojusiems gyvybes už jos nepriklausomybę (beje, prie Seimo tą sausį niekas nežuvo) nepagrįsta nei istoriškai, tuo labiau meniškai.
Barikadų paminklo gimdytojas – LR Seimas, savo 2000 07 11 nutarimu „prisimindamas geros valios žmonių maldas Švč. Mergelei Marijai, įprasmindamas laisvės gynėjų auką Lietuvai, siekdamas sudaryti galimybę Lietuvos laisvės gynėjams ir kitiems geros valios žmonėms dvasiškai susikaupti brangioje visiems Lietuvos žmonėms vietoje, nutaria įamžinti Sausio 13-osios įvykių atminimą memorialu, kuriame būtų išsaugoti prie Seimo rūmų išlikę gynybos įtvirtinimo fragmentai, papildant juos Švč. Mergelės Marijos koplyčia“. Toks štai beveik vyskupų laiškas.
Beje, nutarimo priėmimo metu Seimo narys Emanuelis Zingeris tame memoriale pageidavo vietos ir ekumeninei maldai „visiems visų pagrindinių tikybų atstovams“. Deja, Seimas neatsižvelgė į šį prašymą, o E.Zingeriui paguosti pasiūlė visame Seime sukurti ekumeninę aplinką... Memorialas buvo baigtas kartu su naująja Seimo sale, tačiau į jį įeiti mažai kam pavyksta, nes ištisus metus jis stūkso užrakintas. O tos Švč. Mergelės Marijos koplyčios, greičiausiai, tame memoriale nėra arba ji giliai paslėpta...
Liežuvis neapsiverčia sakyti, kad čia yra memorialas. Tai tiesiog nemokšiška ekspozicija, nesukelianti jokio dvasinio pakilimo. Kam reikalingas šis absurdo statinys Lietuvos sostinės centre? Saugoti gelžbetonio bloką vien už tai, kad jis buvo atvilktas prie Seimo rūmų, per menkas pagrindas. Tuomet jau bent įdomiau būtų atitempti ir keletą traktorių „Belorusų“, tąnakt prie Seimo dar mačiau ir didžiulį greiderį, jie irgi tomis sausio dienomis gynė Seimą. O jei rimtai, tai net pati moderniausia ir brangiausia dengiančioji konstrukcija virš tos šaltos, nejaukios, be jokios meninės ir dvasinės auros erdvės neįkvėps jokios patriotinės dvasios.
Tai ką daryti su šiuo prie Seimo prisiglaudusiu gelžbetonio mauzoliejumi? Siūlyčiau tuos blokus išvežti ten, kur jie būtų panaudoti pagal tikrąją paskirtį. O tą visą denginį, beje, iš pačių brangiausių medžiagų, parduoti aukcione, statybininkų nuomone, už jį galima būtų gauti gal ir visą milijoną (kaip tik Nidos išmokai!).
O kas galėtų būti toje vietoje, prie Seimo vakarinio fasado? Čia siūlyčiau pastatyti šiltą, įtaigų, meniškai ir dvasiškai paveikų Laisvės paminklą, kad ir J.Zikaro „Laisvės“ kopiją, be jokių gigantomanijų, ne aukštesnę kaip iki Seimo rūmų trečiojo aukšto, taigi Seimo Pirmininkės kabineto. Prie Laisvės paminklo žydėtų gėlės, švenčių metu būriuotųsi žmonės, naktį jis būtų apšviestas „laisvės“ šviesa, tai būtų tikra dvasinės atgaivos vieta.
Paminklas laisvei, o kitais žodžiais – visiems Lietuvos žmonėms, nepabijojusiems laisvės vardan žvelgti mirčiai į akis, būtų kur kas prasmingesnis nei paminklas barikadoms. Lietuvą išgelbėjo jos žmonės, o ne barikados.
Ar sulauksime tokių atėjimo į protą laikų? Deja, manyčiau, Seimo valdančiųjų, taip pat ir opozicijos galvos užimtos kitais reikalais. Nugriovus tą gelžbetonio marmalą šalia Seimo, gali atsirasti žmonių (rinkėjų!), nesutinkančių su tokia rekonstrukcija ir todėl galbūt balsuosiančių ne už tą partiją, išvežusią tuos blokus. Taigi nesvarbu, kad mūsų Seimo aplinka išsilaisvintų nuo to sarkofago, jį kai kas vadina kovos totemu, ir pakiltų į tikrą Laisvės šviesos spindesį. Būsimieji rinkimai, pasirodo, svarbiau už spindinčią Lietuvą. O gal aš klystu ir būsimuosius rinkimus Seimas sutiks jau be šio neeuropinio statinio?
