Lietuvių kilmės architektūros inžinerijos specialistas akcentavo, kad tokia jo mintis anaiptol nereiškia, kad reikia pulti garbinti visą sovietmečio paveldą, tačiau yrančios skulptūros gali virsti puikiu simboliu to, kad jau pasikeitė laikotarpis, mąstysena ir vertybės.
Tiesa, kai kitąmet sugrįš Į Vilnių, architektas veikiausiai šių sovietinių Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų neberas, mat jų nukėlimo darbus planuojama pradėti kitą savaitę.
Sena turi likti sena
Kalbėdamas apie tai, kad Vilnius dažnai kritikuojamas dėl to, kad jo architektūriniam veidui trūksta darnos tarp sena ir nauja, profesorius sakė: „Vilnius nėra unikalus miestas, kur naujoji statyba nedera su senąja. Tai suderinti apskritai yra neįmanoma. Niujorke, Manhatane, yra „William Randolph Hearst“ pastatas, kuris jau nebeatitinka šių dienų reikalavimų ir poreikių, tad ant seno pastato buvo pastatytas dangoraižis. Man tai nepatinka. Tai nėra atsakymas“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, reikia tokiais atvejais kurti naujo dizaino pastatus ir jie neturi atrodyti kaip seni: „Normalu, kad senamiestis ir naujamiestis skiriasi. Juk ir tame pačiame senamiestyje kažkada atsiradę pastatai buvo nauji. Juk viskas kadaise buvo nauja – W.A.Mozarto kūriniai taip pat kažkada buvo nauji.“
Skulptūras siūlo išsaugoti
E.Saliklis Lietuvoje lankosi jau nebe pirmą kartą ir kas kartą architektas skiria laiko pasivaikščiojimams po miestą, o paklaustas, ką mano apie netrukus pradingsiančias ir tiek diskusijų sostinėje keliančias Žaliojo tilto skulptūras, jis sakė: „Tai yra kontroversiškas klausimas, nes visas sovietmečio menas ir architektūra vietinių žmonių akimis veikiausiai atrodo kitokie.
Suprantu, kad šios skulptūros yra skaudus anų dienų prisiminimas. Šis klausimas man yra jautrus – mano šeima buvo ištremta į Sibirą. Nors manęs asmeniškai sovietmetis taip nepaveikė, bet per tėvus ir jų patirtį tai yra ir mano istorijos dalis. Žinau, kad ne visi su mano nuomone sutiks, bet manau, kad šitas skulptūras reikia išsaugoti, nes tai dalis Vilniaus istorijos. Tai skaudi dalis, bet ne viskas, vertinant estetiniu požiūriu, ten yra blogai.“
Profesoriaus pokštas skulptūroms
„Tos skulptūros man asmeniškai yra kaip akivaizdus kuriozas, sovietinio realizmo pavyzdys. Kas kartą viešėdamas Lietuvoje į jas pasižiūriu“, – kalbėjo jis ir prisipažino, kad kartą viešėdamas Vilniuje turėjo tikrai beprotišką idėją, bet jos įgyvendinti nesiryžo.
„Buvau sugalvojęs tokį pokštą iškrėsti, bet susilaikiau, pamaniau, kad už tai būsiu areštuotas. Man norėjosi vienai iš skulptūrų į ranką įdėti pirkinių maišelį, pažymėtą dolerio ženklu, ir nufotografuoti. Tai būtų labai simboliška nuotrauka – kaip kapitalizmas nugalėjo sovietinį komunizmą. Vienos iš skulptūrų ranka tą maišelį tikrai gražiai laikytų, net pamaniau, kad vos padaręs nuotrauką iš karto iš to kario maišelį atimčiau, bet buvo neramu, kad būsiu už tai areštuotas“, – pasakojo pašnekovas.
Anot jo, menininkai tikrai turėtų išradingų idėjų, kaip pagyvinti šias skulptūras. „Tokia meno forma galėtų būti eksponuojama laikinai. Taip pat manau, kad reikia ir tam tikros pagarbos tam objektui. Žinau, kad tas skulptūras paveikė laikas, jos suskilinėjo. Šis natūralus skulptūrų irimas turi savito grožio ir simbolikos – senoji idėja griūva ir iškils nauja idėja. Blogiausias dalykas, mano nuomone, būtų pastatyti šių skulptūrų kopijas.“
Mėgstamiausias statinys – Sporto rūmai
E.Saliklis atviras – mėgstamiausias jo pastatas Vilniuje yra Sporto rūmai. „Žinau, kad ne visi su manimi sutinka, bet esu architektūros inžinierius ir suprantu, kokia iš tiesų to projekto idėja. Tai unikalus statinys. Skaudu važiuojant pro šalį matyti išdaužtus langus.“
Anot jo, tai labai svarbus pastatas, kurio projektas yra tam tikro istorijos tarpsnio pavyzdys. „Suprantu ir pripažįstu, kad istorija, apie kurią kalbame, yra skaudi, bet reikia mokėti tuos objektus vertinti ir estetiniu požiūriu“, – kalbėjo architektas ir pridūrė, kad Žemės ūkio rūmai, esantys Gedimino prospekte, taip pat yra labai įdomus pastatas, o Profesinių sąjungų rūmai yra vienas vertingų architektūros pavyzdžių.
„Šiuos pastatus galima panaudoti gerbiant jų praeitį ir kartu skelbiant ir naujas idėjas. Mes juk negarbiname sovietmečio, bet pripažįstame, kad tai dalis mūsų miesto. Be to, juk 2015 metais šie pastatai naujajai kartai reiškia ką kita, nei reiškė mūsų tėvams ar proseneliams“, – sakė lietuvių kilmės amerikietis.
