Bet net ir iš vietos, kur pusryčiams duodama kietai virtų kiaušinių su vargana pomidoro skiltele, kažkas iš poilsiautojų randa ką išsinešti.
Gal ir nebūčiau fotografavusi to su klaidomis parašyto rašto, jeigu jis būtų dar kokia nors kalba. Pavyzdžiui, vokiškai. Bet vokiečio čia su žiburiu nerasi: viešbutukas ne iš švariųjų, o nukritusią pjaustytos duonos riekę šeimininkas ramiai pakelia ir šaltakraujiškai deda atgal į pintą lėkštę.
Na, žurnalistai dažnai maitinasi degalinėse pakeliui iš taško A į tašką B, todėl nuo žemės pakelta duona jų nenustebinsi – ne to esame privalgę. Bet, va, rusiškai parašytas raštas, kuriame pabrauktas grasinimas, jog, pastebėjus maisto vagį, iš jo bus pareikalauta 20 dolerių bauda, mane linksmina it pats geriausias spektaklis. Jaučiuosi šičia leidžianti laiką ne veltui.
Storokas turkas šeimininkas artinasi prie manęs grėsminga mina: gyventojai nepatenkinti – jie skundžiasi, kad juos kompromituoju fotografuodama rusiškus perspėjimus.
„Tai kad ne aš tą raštą rašiau. Kodėl nėra lietuviškai? Estiškai? Latviškai?“ – išsišiepusi vokiškai klausiu.
„Tai kad jie nevagia“, – nuoširdžiai atsako šeimininkas.
Pasirodo, jis pusę gyvenimo dirbo Turkijoje ir už sutaupytus pinigus įsigijo kuklų viešbutį Antalijoje. Prieš kelerius metus iš Vokietijos jam padėti grįžo sūnus, o duktė tebeturi mažą krautuvėlę miestuke šalia Miuncheno. Kadangi kalbu vokiškai, esu paaukštinta: manęs vogimu nesiruošia kaltinti.
„O kaip vagia tie, kurie kalba rusiškai?“ – susidomėjusi klausiu.
„Atsineša krepšius ir rankines, o paskui į jas nužeria nuo stalo kokį pomidorą ar bandelę. Paskui randu susmirdusių produktų kambariuose. Šiaip jie geri žmonės, bet kartais būna baisu žiūrėti, kaip valgo: makaronus šlamščia su duona baisiais kiekiais“, – atvirai dėsto turkas, paaukštinęs mano statusą ir padaręs patikėtine.
Patikėtinės būna klastingos, nes tik buvusius SSRS piliečius ir galima girdyti neaiškios spalvos tirpiąja kava, nuo kurios imi čiaudėti. Bet tiek jau to: ne turkas kaltas, kad pasirinkau pigų viešbutį.
Sumanau apklausti tuos poilsiautojus, kurie su manimi dar kalba, ir paklausinėti, kodėl jie pasirinko pigų viešbutį. Pačios gražiausios poilsiautojos šiame viešbutyje – gruzinė motina su penkiolikmete dukra: tamsus gymis, vešlūs plaukai, spindinčios akys, temperamentas ir visa kita.
„Iš kokio jūs Gruzijos miesto?“ – nuoširdžiai klausiu.
Pasirodo, gruzinės mane ir paskundė, kaip fotografuoju. Mat, jos visai ne iš Gruzijos, o iš Uralo.
„Ar kalbate gruzinų kalba?“ – klausiu.
„Aišku, kad ne. Mano tėvai išvažiavo iš centrinės Gruzijos 1970 metais, o aš gimiau Rusijoje. Namuose kalbame tiktai rusiškai“, – sako vyresnioji stebėdamasi klausimu.
„Ar kada buvote aplankyti savo protėvynės Gruzijos?“ – toliau teiraujuosi.
„O kam? – labai nustemba. – Niekas ten mūsų nelaukia. Giminės irgi išvažiavo į Rusiją, nes nusibodo Gruzijos politika: jokios ramybės nėra – tai karas, tai produktų nenusipirksi. Niekada nežinai, ko sulauksi kitą rytą“ – atvirai drožia pietietiškos išvaizdos moteris.
Tėvynės ilgesiu jos tikrai neapkaltinsi. Man jos labai gaila. Jeigu reikėtų ir jei gruzinė klaustų, kodėl taip stebiuosi taip lengvai prarasta tapatybe, net negalėčiau paaiškinti: paprasčiausiai gumulas užspaudžia galugerklį, kad ši graži moteris tokia paika ir patenkinta, kai reikėtų smarkiai gedėti, jog netekai savo tautos atminties.
Bet jai – nė motais. Rūpinasi, kad aš neįžeidinėčiau rusų.
„Ką veikia jūsų tėvai?“ – klausiu bandydama suprasti, iš kur abuojumas.
„Tėvas vairuotojas. Mama – pardavėja. Visa mūsų giminė – vairuotojai ir pardavėjai. Ir mano vyras vairuotojas, miesto autobuso“, – patikslina.
Beveik aišku: jeigu gruzino tėvai vairuotojas su pardavėja, į Gruziją nevežė savo vaikų net pažiūrėti, kaip tėvynė atrodo, į gimtąją kalbą jiems spjaut – kraujyje parašyta, jog tuo rūpintis nedera. Bet man vistiek labai smalsu, ar Uralo rusai gruzinę laiko sava.
Klausimas jai nepatinka.
„Mes į rusus nekreipiame dėmesio. Jie savo darbą dirba, mes savo, kam svetimi rūpi.Verčiau tu pasakyk, kodėl Lietuvoje pjaunate rusus“, – klausia piktokai.
„Tai ne mes, tokį įspūdį palieka mūsų prezidentės šnekos“, – bandau pajuokauti.
„Taip ir maniau, kad ta jūsų prezidentė – pikta boba. Vis rėkauja prieš Rusiją reikia nereikia! Galvojau kadaise važiuot pažiūrėt tos jūsų šalies, bet Rusijoje visi laikraščiai rašo, kad ten klesti fašizmas“, – sako linksmai.
Pasikalbėjome iš širdies. Bet man vistiek neramu tupint Antalijoje: galvoju apie vairuotojus ir pardavėjas, emigravusius ten, kur yra darbo. Nuoširdžiai tikiu, kad su savo vaikais jie dar kalbasi lietuviškai. Ir gal net kalbės kelios kartos.
Gražiosios gruzinės, čiauškėdamos rusiškai, drožia į paplūdimį – be tautybės, kalbos ir tėvynės. Esu senamadiška boba, ką padarysi.
