Anksčiau apie tai atsargiai užsiminusius ekspertus užgožė SGD terminalo atidarymo metu trenksmingai grojęs orkestras ir patriotinės politikų kalbos. Į rebusą, kas pirks dujas po metų ir kas išlaikys terminalą, buvo numota ranka.
Žinoma, „Independence“ reikšmė Lietuvai tiek ekonomine, tiek įvaizdžio prasme yra milžiniška. Iš daugiausia už dujas mokėjusios Europos valstybės šalis tapo labiausiai „Gazprom“ produkto kainą numušusia pirkėja. Akivaizdu, kad prie to smarkiai prisidėjo SGD terminalas.
Dar prieš trejetą metų niekam nerūpėjo, kas pirks iš Norvegijos atgabentas dujas. Jos buvo reikalingos šilumai gaminti, nes biokuro katilines statė tik mažesnės savivaldybės.
Tačiau padėtis greitai pasikeitė. Net ilgiausiai delsę miestai puolė pirkti biokuro katilų. O Vilniuje ir Kaune ateityje iškils naujos jėgainės, kuriose šiluma bus gaminama deginant atliekas ir biokurą.
Staigmenų pateikė ir gamta, nusmukdžiusi žiemos temperatūrą ir taip dar labiau sumažinusi dujų paklausą.
Vadinasi, tai, kad visuotinio dujų vartojimo dienos suskaičiuotos, jau aišku net nesidomintiems energetika.
Nieko nuostabaus, kad dėl SGD terminalo energetikams ir politikams jau darosi neramu. Pirmasis šildymo sezonas atskleidė ne tik privalumus, bet ir trūkumus.
Karo kirvius išsitraukė Vilniaus šilumos ūkį nuomojanti bendrovė ir Energetikos ministerija. Sostinės šilumininkai piktinosi, kad didžiausia SGD terminalo išlaikymo našta tenka būtent jiems, todėl vilniečiams šiluma yra brangesnė, nei galėtų būti.
Energetikos ministerija savo ruožtu primindavo, kad už terminalą daugiausia mokėti turi tas, kas vartoja daugiausia dujų.
Naują šildymo sezoną Lietuva turėtų pasitikti su nauja tvarka. Jos kontūrai matyti jau šiandien, nes dabartinei tiesiog stinga paprasčiausios logikos: jeigu Lietuvos energetikos nepriklausomybės vaisius raško visi, kodėl už SGD turėtų mokėti tik saujelė vartotojų?
„Gazprom“ dujos atpigo visiems, tačiau už SGD terminalo dujas savanoriškai mokėti niekas nenori. Energetikai užkulisiuose svarstė, kad būtų galima padidinti visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį ir taip išlaikyti SGD terminalą. Tačiau nei Vyriausybėje, nei Seime tokia idėja nebūtų sutikta palankiai – rinkimai jau kitais metais, o niekas nepamiršo pažadų apie pigsiančią elektrą.
Dar viena išeitis – dairytis dujų pirkėjų kitur. Tai jau daroma. Viena lojaliausių pirkėjų – Estija, tačiau jų pageidaujami kiekiai kol kas yra per maži, kad būtų ramu dėl „Independence“.
Energetikai taip pat audžia mintį dujas perparduoti tolimoms šalims, net esančioms Pietų Amerikoje. Tokiu atveju dujas gabenantis laivas net neužsuktų į Klaipėdą. Bet tie klientai dujas pirktų pigiau, nei šiuo metu Lietuva moka Norvegijai. Energetikai atsargiai svarstė idėją, kad kainų skirtumą galėtų padengti vartotojai.
Trečias kelias – mažinti SGD terminalo apsukas. Juo pamažu žengiama. Energetikai jau kreipėsi į Vyriausybę prašydami keisti kai kuriuos teisės aktus, kad būtų galima laikinai pristabdyti terminalą.
Bet ir tai neišspręstų problemos: kur dėti dujas ir kas turėtų išlaikyti SGD terminalą?
Todėl Energetikos ministerija pasiūlė, kad terminalą privalo išlaikyti kiekvienas, turintis bent menkiausią prieigą prie dujų vamzdžio – ne tik didžiosios pramonės įmonės, šilumos gamintojai, bet ir gyventojai, kurie šildosi dujomis.
Naują prievolę, pavadintą galios mokesčiu, privalėtų mokėti kiekvienas dujų vartotojas. Nuo šio mokesčio nepabėgtų ir kai kurie miestai, kurie šildosi biokuru. Juk vamzdynai pakloti ir ten, kur dujos įjungiamos nebent tik katilams užkurti.
Jei turi galimybę pirkti dujas, būk malonus susimokėti ir už energetinę nepriklausomybę – taip naująjį galios mokestį gina Energetikos ministerija.
Kokio dydžio bus šis mokestis, kol kas skaičiuojama. Tačiau didieji dujų vartotojai – „Vilniaus energija“ ir „Achema“ jau gali būti ramūs. Energetinė nepriklausomybė jiems kainuos pigiau nei iki šiol, nes prievolė pirkti dalį dujų iš SGD terminalo gali būti panaikinta.
Nešini tokiu pasiūlymu valdininkai jau mina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos slenkstį.
Vis dėlto kas tokiu atveju pirks terminalo dujas, kurios yra gerokai brangesnės nei siūlomos „Gazprom“?
R.Masiulio vadovaujama Energetikos ministerija tvirtina pagalvojusi ir apie tai. Juk tiek rusiškos, tiek norvegiškos dujos Lietuvoje – jau viename vamzdyje. Vadinasi, vartotojai, atsukę dujų čiaupą, įsivaizduos, kad moka už energetinę nepriklausomybę. Ir visai nesvarbu, ar jie kepa kiaušinienę, ar šildo sostinę.
Kitaip sakant, galios mokestį jau dabar būtų galima pavadinti energetinės nepriklausomybės mokesčiu. Nepaneigsi – kiekvienas laisvės gurkšnis turi savo kainą.
