Atrodytų, yra likusios tik dvi galimybės, ir abi blogos: ES sutiks daryti nuolaidų graikams ir toliau pumpuos milijardus eurų Graikijos finansų sistemos gyvybei palaikyti arba pinigų daugiau neduos ir leis šiai šaliai bankrutuoti, o tuomet ir palikti euro zoną.
Antrasis variantas, dėl politinių priežasčių atrodęs nepriimtinas, tampa vis labiau tikėtinas – graikų politikų užsispyrimas baigia ištampyti nervus ES lyderiams ir jie jau linksta leisti šiai šaliai bankrutuoti, nors nenori prisiimti atsakomybės dėl jos pasitraukimo iš euro zonos.
Europos Komisijai vadovaujantis J.C.Junckeris pranešė, jog jau parengtas Graikijos pasitraukimo iš euro zonos planas, jei šaliai nepavyktų susitarti dėl naujos finansinės pagalbos programos.
Valstybės bankroto ir tuomet gresiančio pasitraukimo iš euro zonos pasekmės būtų katastrofiškos pirmiausia pačiai Graikijai – ekonomiką ištiktų didelis nuosmukis, būtų neįmanoma išvengti didžiulės infliacijos, šalis ilgam netektų kreditorių ir investuotojų pasitikėjimo.
Ar tai reiškia, kad taupyti nesutinkantys graikai, per referendumą net 61 proc. balsų dauguma atmesdami tarptautinių kreditorių reikalavimus, įvykdė finansinę savižudybę?
Nors Graikijos premjeras A.Tsipras žadėjo, kad jei jo tautiečiai tars „ne“ tarptautinių kreditorių sąlygoms, jau kitą dieną pavyks su jais susitarti, akivaizdu, kad taip neįvyko. Laikas negailestingai tiksi. Ir ne graikų naudai – Graikijos bankuose baigia sekti pinigų rezervai, o dar iki liepos 20 dienos šalis turi sumokėti 3,5 mlrd. eurų skolos.
Bet vargu ar graikus užliūliavo A.Tsipro pažadai, kad viskas bus gerai ir jam, pasirėmus tautos valia, pavyks priversti ES lyderius nusileisti.
Priežastys gilesnės. Maištingumas slypi graikų genuose. Juk jie, pagrįstai savo šalį laikantys Europos civilizacijos lopšiu, nuo XV amžiaus daugiau kaip pusketvirto šimtmečio buvo privesti kęsti musulmoniškos Osmanų imperijos priespaudą ir tai anaiptol nebuvo taikstymosi su užkariautojais laikai.
Vyko nuolatinis pasipriešinimas, dabar apaugęs legendomis ir mitais, kad net beviltiškose situacijose sukilę šiuolaikinių graikų protėviai greičiau sutikdavo žūti kovose nei pasiduoti turkams.
Atkūrę savo nepriklausomybę 1821 metais, graikai 1940-aisiais buvo užpulti fašistinės Italijos, bet sugebėjo atsilaikyti ir tik 1941-aisiais jų šalį po kruvinų kovų okupavo nacių Vokietija.
Ketverius metus trukusi okupacija dar ir šiandien kursto aistras – didžiausiai kreditorei Vokietijai graikai nesidrovėdami primena jos istorinę kaltę.
Įpratę nuolat priešintis spaudimui iš išorės, graikai dar turi ir gilias kairuoliško maišto tradicijas. Išsivadavusioje iš nacių okupacijos Graikijoje net penkerius metus vyko komunistų sukurstytas pilietinis karas, o ir šiais laikais valdžios mėginimai karpyti socialines išlaidas nedelsiant išprovokuodavo karingų piliečių protestus ir gatvių mūšius.
Todėl reikia pripažinti, kad pažadais atsisakyti taupymo politikos kelią į valdžią nutiesusiai partijai „Syriza“ nėra lengva nusileisti tarptautiniams kreditoriams.
Bet kitose ES šalyse ir pirmiausia tokiose, kaip per krizę smarkiai diržus turėjusi susiveržti Lietuva, graikai negali tikėtis sulaukti daug užuojautos. Mūsų šalies politikai ypač kritiškai atsiliepia apie graikų nenorą taupyti ir, jei būtų jų valia, Graikija turbūt jau būtų pašalinta iš euro zonos.
Daugeliui lietuvių iš tiesų sunku suprasti, kodėl reikėtų dar kartą nurašyti dalį astronominį 320 mlrd. eurų lygį pasiekusių Graikijos skolų, bet nemažinti graikų pensijų ir kitų socialinių išmokų.
Juk graikų vidutinė pensija su priedais siekia 882 eurus ir 3,6 karto viršija vidutinę 242 eurų lietuvių pensiją. Dosnios pensijos – Graikijos išskirtinumas. Ši šalis joms skiria net apie 17 proc. savo bendrojo vidaus produkto – didžiausią dalį visoje ES, kai Lietuva – vieną mažiausių.
Tiesa, nereikėtų manyti, kad graikams gyvenimas saldus, – pensijos ir algos vis dėlto gerokai sumažėjo, mokesčiai išaugo, o dėl milžiniško net 26 proc. siekiančio nedarbo daugybė žmonių, ypač jaunų, yra išlaikomi savo tėvų ar net senelių.
Pagal graikų šeimos tradicijas neretai net trys kartos gyvena drauge iš vienos pensijos. O tai jau skurdas, nors dar ir ne toks kaip Zambijoje. Todėl visai pagrįstai svarstoma, kad Graikijai bankrutavus ES gali tekti šios šalies gyventojams teikti net humanitarinę pagalbą.
Regis, įmanoma ir dar viena viešai neaptariama išeitis – sekmadienį ES gali nutarti toliau gelbėti Graikiją, o šios šalies valdžia priims daugelį kreditorių sąlygų, tik abi pusės tai pateiks kaip savo pergalę.
Mat Graikijos bankrotas ir pasitraukimas iš euro zonos brangiai kainuotų ne vien graikams, bet ir ES. Be milijardinių finansinių nuostolių, būtų padaryta ir milžiniška politinė žala, nes tai pakirstų pasitikėjimą pačia tolesnės ES integracijos idėja.
