Vilniečiai 1136 kilometrus dviračiais aplink Lietuvą nuvažiavo per 44 valandas ir 17 minučių.
Nušlavė ankstesnį rekordą
Važiuoti dviračiu arčiausiai sienos esančiais asfaltuotais keliais – įdomus sumanymas. O nulėkti šį atstumą greičiau, nei iki šiol tai buvo padarę kiti dviratininkai, yra tikras iššūkis.
Anksčiau pasiektas oficialus rekordas yra 72, o neoficialus – 67 valandos. R.Motuzo ir E.Čivilio rezultatą įregistruos agentūra „Factum“.
R.Motuzas ir E.Čivilis neslėpė – tai buvo iššūkis su visais jam priklausančiais atributais: alinančiu karščiu dieną, vėsiomis naktimis ir lėtai tirpstančiais kilometrais.
Tačiau viskas klostėsi daug geriau, nei dviratininkai tikėjosi. Nuostabus kraštovaizdis, kvepiantys Dzūkijos miškai, įspūdingi saulėlydžiai, visą naktį kutenantys ir besikeičiantys oro srautai, savi ir tokie artimi lietuviški miesteliai, brėkštantis rytas ir, žinoma, fantastiškas žmonių palaikymas suteikė didelę prasmę šiam įvykiui.
Pasitikdavo entuziastai
Iš Vilniaus R.Motuzas ir E.Čivilis pajudėjo liepos 3-iąją Katedros varpinei skelbiant dešimtą valandą.
Kelionės pradžioje juos lydėjo būrys dviratininkų.
Pasiekusius Druskininkus vilniečius pasitiko vietos dviratininkai.
Vėliau entuziastai žygio dalyvių laukė Leipalingyje, Palangoje, Biržuose.
O kai paskutinę naktį Zarasų miškuose pasitiko būrys dviratininkų iš Visagino, R.Motuzas ir E.Čivilis suprato, kokie malonūs, geri ir neabejingi yra Lietuvos žmonės.
Didžiausias emocijų pliūpsnis dviratininkus užplūdo kur kas anksčiau, nei jie kirto finišo liniją prie Katedros Vilniuje.
Tai nutiko maždaug tarp Švenčionių ir Pabradės, kai apie 4 valandą ryto dviračiu atvyko pasitikti bičiulis iš Vilniaus. Tai buvo tikras energetinis užtaisas.
Gerbėjai neleido mažinti tempo
Anot dviratininkų, šio iššūkio sėkmės formulė buvo sudaryta iš palaikymo komandos ir motyvacijos.
Svajonės įgyvendinimas nepaliko abejingų šeimų bei artimiausių Renato ir Elijaus bičiulių.
Jie ne tik entuziastingai rūpinosi, kad žygio dalyviams nieko netrūktų, bet ir patys kartais prisidėdavo kartu minti palaikydami gerą nuotaiką ir neleisdami mažinti tempo.
„Rekordo siekimas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse įprasmina valstybės garbę ir laimėjimus, skatina branginti tėvynę ir jos laisvę, prisimenant, kokia nedidelė yra Lietuva, kurią galima per porą dienų apvažiuoti dviračiu“, – tvirtai įsitikinę žygio dalyviai.
– Kaip jaučiatės pasiekę tokį rekordą? – pasiteiravo R.Motuzo ir E.Čivilio „Sostinė“.
Elijus: Jaučiuosi labai gerai ne tiek dėl pasiekto rekordo, kiek dėl puikiai praleisto savaitgalio su antrosiomis pusėmis ir geriausiais draugais.
Žinoma, puiku, kad pavyko baigti ilgus metus brandintą projektą.
Man su žmona Ugne teko labai greitai grįžti į realybę, nes jau kitą dieną atvyko kraustytojai su mūsų daiktais iš ankstesnių namų. O antradienį pradėjau darbą naujoje darbovietėje.
Renatas: Tiesiog smagu! Po žygio prireikė devynių valandų miego, kad pasaulį pradėčiau regėti įprastomis spalvomis.
Vakare, apie 22 valandą, vėl griuvau į lovą ir rytą jau buvau kaip naujas.
– Kurie kilometrai siekiant rekordo buvo sunkiausi?
Renatas: Sunkiausi visada būna paskutiniai kilometrai. Likus apie 120 kilometrų iki finišo jau norėjau griūti. Bet sukandęs dantis myniau toliau ir sulaukiau eilinio sustojimo Ignalinoje.
Atrodė, tik trumpam ištiesėme kojas, atsigaivinome, bet laikrodis parodė, kad pertrauka užsitęsė visą valandą.
Pradėjome pilti į gerkles visokias kolas, kavą, gėrimus su kofeinu ir taurinu, desperatiškai norėjome išlaikyti gebėjimą minti toliau.
Paprasta duona su kola atrodė kaip raguolis su kava šiltą šeštadienio rytą.
Elijus: Man sunkiausi turbūt buvo kilometrai ankstyvą rytą – nuo 4 iki 6 valandos. Vos brėkštant labai jau norėjau miego.
– Ar buvo abejonių, kad tikslo nepavyks pasiekti?
Elijus: Abejonių dėl naujo rekordo beveik nebuvo.
Ilgainiui išliko tik vienas klausimas – kiek greičiau apvažiuosime aplink Lietuvą.
Renatas: Būdamas statistikos mėgėjas skaičiavau labai paprastai: judant vidutiniu 30 kilometrų per valandą greičiu ir skiriant 12 valandų poilsiui įveikti 1200 kilometrų visai įmanoma.
Kai Druskininkuose dviračio kompiuteris rodė vidutinį 33,5 kilometro per valandą greitį, tapo aišku – rekordas pasiekiamas.
Planuoto miego Jurbarke nenorėjome – adrenalinas ėmė viršų. Todėl pradėjome smarkiai viršyti planą, rekordas tapo ranka pasiekiamas. Nors mano bendražygis Elijus iki pat Zarasų niekaip nenorėjo to pripažinti. Ir aš jį puikiai suprantu: neperšokęs griovio nesakyk „op“.
– Kiek laiko skyrėte treniruotėms prieš žygį?
Renatas: Specialiai kokio nors treniruočių plano nesilaikiau. Tik reikėjo prieš porą savaičių iki žygio surengti tris ilgas treniruotes po 6 valandas.
Manau, to užteko, nes kiekvienais metais birželio mėnesį aš jau būnu surinkęs apie 3–4 tūkstančius kilometrų važiavimo plentu.
Elijus: Šis žygis man buvo vienas pagrindinių sezono planų. Pasirengimą pradėjau gruodžio mėnesį ir iki rekordo jau buvau dviračiu nuvažiavęs daugiau kaip 10 tūkstančių kilometrų.
Gegužę dalyvavau Europos 24 valandų kalnų dviračių čempionate, kur su kitu komandos draugu pelnėme auksą dvejetų rungtyje. Tai man buvo ženklas, kad esu tinkamai pasiruošęs.
– Esate patyrę dviratininkai. Teisus Vilniaus meras Remigijus Šimašius sakydamas, kad dviračių takuose sostinėje yra daugybė nesąmonių?
Elijus: Viskas yra tobulintina ir manau, kad linkstama tinkama kryptimi. Mane labiau jaudina ne miesto, bet nacionalinio lygmens sprendimai, kurie toli gražu nepadeda plėtoti dviračių kultūros. Kalbu apie liemenių naudojimą ir kitus keistus sprendimus.
Renatas: Jei leidžiame važiuoti dviračiu šaligatviu ar pėsčiųjų zona, kaip yra Vilniuje, koks skirtumas – yra ten linijos ar nėra. Juo labiau kad nei pėstieji, nei dviratininkai aklai tų linijų nesilaiko.
Paprasčiausiai reikia žinoti, kad esi ne vienas ir turi vadovautis protingumo principu.
Juk nelėksi dviračiu Vilniaus gatve 50 kilometrų per valandą greičiu, kai bet kada iš kavinės gali išeiti koks atsipalaidavęs turistas.
– Jei palygintume Vilniaus ir kitų Europos miestų dviračių takų būklę, ar tikrai turėtume vien skųstis?
Elijus: Vilnius iš esmės yra labai patogus miestas dviračių entuziastams. Užtrunki vos 15 minučių ir jau gali mėgautis miško ramybe ar minti plentu.
Vakarų Europoje, kur teko dirbti ir treniruotis kelerius pastaruosius metus, padėtis yra kur kas liūdnesnė.
Tarkime, Kopenhagoje gali užtrukti valandą, kol ištrūksi iš miesto.
O ir po to nėra daug laisvų kelių, nes visur zuja automobiliai ir viena gyvenvietė keičia kitą. Galima sakyti, kad Vilnius dviratininkams yra pasakų miestas.
Renatas: Turėtume kalbėti ne vien tik apie dviračių takus, bet ir apie automobilių vairuotojų, apskritai visuomenės pakantumą dviratininkams.
Šiaip ar taip, dviratininkas yra lygiavertis eismo dalyvis, tik mažiau apsaugotas.
– Kur Vilniuje dviračių takų reikėtų labiausiai?
Elijus: Šiuo metu, kai dviračių kelių yra nedaug, jie turėtų jungti bendruomenių traukos objektus. Pavyzdžiui, miegamųjų rajonų pakraščius su ten esančiomis švietimo įstaigomis, kad vaikai galėtų vykti į mokyklas dviračiais.
Vėliau tokie dviračių tinklai turėtų būti sujungti ir suformuoti koridorius, kuriais būtų galima pasiekti bet kurią miesto vietą.
Renatas: Mano nuomone, kaip automobiliams reikia aplinkkelių, taip dviratininkams reikia kelių, kuriais būtų galima išvažiuoti iš miesto centro į pakraščius.
Pavyzdžiui, pabandykite dviračiu nuvažiuoti nuo savivaldybės iki Šeškinės, iki Liepkalnio.
Noromis nenoromis turėsite kelią dalintis su automobiliais. Tai nėra blogai, tačiau kai tave lenkia vos keliasdešimt centimetrų nuo peties, o priekyje kanalizacijos šulinys, – tikrai nemalonu. Vairuotojai nepalieka erdvės manevrui.
Dar nereikia pamiršti, kad dviračiai naudojami ne tik susisiekimui, bet ir sportui.
O sportininkams reikia pasiekti užmiesčio kelius, kur galėtų saugiai treniruotis.
Jiems negerai važiuoti per suskaldytas šaligatvio plyteles ar takeliais, kuriuose pilna lėčiau judančių dviratininkų, – tai tiesiog nesaugu.
Svilinantis karštis, fizinis ir emocinis nuovargis bei skausmas nesutrukdė prisiekusiems sostinės dviratininkams Renatui Motuzui ir Elijui Čiviliui šventinį savaitgalį aplėkti Lietuvos. Jų pasiektas rezultatas bus įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
* * *
1136
Tiek kilometrų per 44 val. ir 17 min. įveikė dviratininkai R.Motuzas ir E.Čivilis.
* * *
Per visą žygį miegojo vos 45 minutes
Dviratininkų įveiktos trasos ilgis – 1136,51 kilometro. Ją vilniečiai sugebėjo nuvažiuoti per 44 valandas 17 minučių 23 sekundes.
Per visą žygį vyrai miegojo tik 45 minutes. Pailsėti jie sustodavo maždaug kas 60 kilometrų, ilsėdavosi 10–15 minučių.
Du kartus teko sustoti dėl to, kad prakiuro padangos.
Vidutinis judėjimo greitis buvo 32,7 kilometro per valandą.
Aukščiausia oro temperatūra buvo ties Lazdijais. Ji siekė 37 laipsnius karščio, žemiausia – ties Šilute. Oras buvo įšilęs vos 10,4 laipsnio.
Dviratininkai sudegino po 39 000 kilokalorijų.
