– Kaip manote, kodėl iki šiol itin pažangia laikyta vaiko priežiūros sistema Norvegijoje pastaraisiais metais sulaukia kritikos?
– Mums labai svarbu, kad mūsų visuomenė pasitikėtų vaiko gerovės užtikrinimo sistema. Man, kaip ministrei, labai svarbu, kad visi Norvegijoje augantys vaikai turėtų teisę būti apsaugoti ir jų teisės užtikrintos, nepaisant tautybės ar gyventojo statuso (t.y. tiek turinčių Norvegijos pilietybę, tiek kitų šalių piliečių, gyvenančių Norvegijos teritorijoje – aut. past.).
Sunku atsakyti, kodėl kritika pasiekė tokį lygį, bet akivaizdu, kad tam tikri jautrūs pavieniai atvejai sukelia labai emocingų reakcijų ne tik Norvegijos visuomenėje, bet ir kitose šalyse. Tokie atvejai sulaukia daug dėmesio ir sukuria daug įtampos.
Kaip jau minėjau, į kritiką reaguojame rimtai, bet statistika rodo, kad, pavyzdžiui, labai nedaug vaikų iš Baltijos šalių pateko į vaikų priežiūros tarnybų akiratį. Mano žiniomis, apie trys tūkstančiai Norvegijoje gyvenančių lietuvių pasirašė peticiją, kad palaiko Norvegijos vaikų priežiūros sistemą.
– Kokius ateities prioritetus vaikų priežiūros srityje išskirtumėte?
– Pernai sukako 25 metai nuo to laiko, kai Norvegija ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Taip pat noriu pabrėžti, kad dalykai, kurie dedasi šeimose, mums nėra privatus šeimos reikalas, mums svarbu, kad su vaikais būtų dirbama kasdien, jie būtų prižiūrimi kasdien.
Ypač svarbu daug dėmesio skirti savivaldybėse veikiančioms vaikų priežiūros institucijoms, tokioms kaip „Barnevernet“. Turime suvokti prevencijos ir ankstyvosios intervencijos darbe su šeimomis svarbą, nemokamų šeimos konsultavimo paslaugų prieinamumą. Daugiau kaip 70 proc. „Barnevernet“ darbo sudaro pagalba šeimoms.
Taip pat būtinas aktyvus sveikatos apsaugos specialistų įsitraukimas, juk jie vieni tų, kurie pirmieji susitinka su vaikais. Tad jie ir „Barnevernet“ turi dirbti išvien.
– Vaikų gerove besirūpinanti „Barnevernet“ sulaukia daug ir pačių norvegų kritikos...
– Suprantame, kad tam tikrais atvejais į šeimas „Barnevernet“ atėjo per anksti, tačiau nepamirškime ir tokių atvejų, kai ši tarnyba padėtimi šeimose susidomėjo per vėlai. Parlamente dirbu nuo 2005-ųjų ir nuo to laiko domiuosi šia problema. Esu bendravusi su sutrikusiais ir dėl „Barnevernet“ veiksmų įpykusiais tėvais, tačiau man teko kalbėtis su vaikais, kurie sakė: „Kodėl jūs neatėjote anksčiau? Kodėl pagalbos reikėjo laukti taip ilgai?“
Vyriausybė į tokią kritiką reaguoja labai rimtai. Vyksta patikrinimai savivaldos institucijose, stengiamės skirti daugiau dėmesio emigrantų šeimoms ir vaikams iš šių šeimų.
Planuojame, kad su emigrantų šeimomis dirbs ir daugiau šalies aukštųjų mokyklų studentų, rengiami bendradarbiavimo projektai. Taip pat netrukus ims veikti tinklalapiai apie „Barnevernet“ veiklą skirtingomis kalbomis.
– Daug diskutuojama apie Hagos konvencijos ratifikavimą Norvegijoje. Ką tai pakeistų?
– Iš tiesų šią konvenciją dabar yra ratifikavusi 41 šalis, Norvegija taip pat ketina tai padaryti. Tai palengvins bendradarbiavimą tarp šalių, kai bus sprendžiami vaikų globos klausimai. Pavyzdžiui, jei Norvegijoje „Barnevernet“ paima vaiką iš šeimos ir perima jo globą, tuomet iš karto susisiekiama su vaiko priežiūros institucijomis vaiko gimtojoje šalyje ir kartu sprendžiamas vaiko globos klausimas.
– Kaip manote, kodėl vaikų gerove besirūpinančioms tarnyboms dažnai klijuojama „vaikų policijos“ etiketė?
– Galiu suprasti, kodėl kartais taip šios tarnybos vadinamos, kai skaitau publikacijas laikraščiuose. Žinoma, kartais gali taip nutikti, kad „Barnevernet“ padaro klaidų, bet didžiąją savo darbo dalį ši tarnyba skiria tam, kad vaikai būtų apsaugoti nuo smurto. Norvegijoje mes saugome vaikų teises ir stengiamės jiems padėti, kai tik galime. Kritika, kuri mus pasiekia, verčia sunerimti ir stengtis įgyti visuomenės pasitikėjimą.
– Lietuvius dažnai stebina tai, kad Norvegijoje vaikus gali globoti ir homoseksualūs asmenys. Kaip to pavyko pasiekti ir kokia visuomenės reakcija?
– Vaikus, kuriuos tenka paimti iš šeimų, stengiamės apgyvendinti globėjų šeimose, bet norinčių tapti globėjais asmenų nėra pakankamai. Homoseksualūs asmenys taip pat gali būti puikūs vaikų globėjai.
Mūsų prioritetas – kad vaikas liktų gyventi su savo biologine šeima, tad stengiamasi, jei tai įmanoma, pasirūpinti, kad jį globotų seneliai ar kiti artimi giminaičiai.
Anksčiau Norvegijoje tėvų globos netekusius vaikus imdavosi globoti institucijos, bet vėliau pereita prie globos sistemos, kai vaiku rūpinasi globėjai. Institucinė globa – ne visada gera išeitis vaikui. Vieniems vaikams reikia globėjų, kitiems – institucinės globos, o tretiems pakanka pagalbos namuose, tad turime atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius.
– Kokiais atvejais ir kokiais kriterijais remiantis vaikas gali būti paimamas iš šeimos?
– Bet koks smurtas prieš vaiką yra netoleruotinas, bet tik labai sudėtingais atvejais „Barnevernet“ paima vaiką iš šeimos. Tai situacijos, kai vaikas kenčia fizinį smurtą ar gyvena aplinkoje, kurioje kenčia nuo psichologinio smurto, yra neprižiūrimas ar patiria kitokią prievartą. Net ir tokiais atvejais pirmiausia stengiamasi padėti šeimai namuose ir, jei tai nepasiteisina, gali būti priimtas sprendimas skirti vaikui kitokią globą.
„Barnevernet“ globos klausimų nesprendžia, tai daro teismas. Tėvai, nesutinkantys su šiuo sprendimu, gali kreiptis į Aukščiausiąjį teismą.
– Kaip manote, kas lemia, kad emigrantai, atvykę į Norvegiją, susiduria su problemomis dėl vaikų priežiūros?
– Dažnai emigrantai neturi pakankamai informacijos apie vaikų teises Norvegijoje. Jie nežino, kaip veikia Norvegijos teisė. Kalbu apie tai, kad mūsų šalyje ne tik draudžiama mušti vaikus, bet ir netoleruojamos tokios situacijos, kai tėvai konfliktuoja tarpusavyje, tai taip pat žalojanti patirtis. Tokioms šeimoms teikiama pagalba, siūloma gilinti savo žinias, kaip tapti geresniam tėvui ir užtikrinti saugesnę aplinką savo vaikams.
