Mat Seimo narės Birutė Vėsaitė, Giedrė Purvaneckienė ir Orinta Leiputė parengė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pataisą, kuri įpareigotų valstybės ir savivaldybių institucijas, kad jų įmonių, įstaigų ir organizacijų valdybose būtų „ne mažiau 30 procentų vienos lyties atstovų“.
Ši nuostata turėtų įsigalioti nuo 2018 m., jei geidžiamas lyčių santykis iki to laiko ir taip nebus pasiektas. Taip pat ponios sugalvojo, kad rengiamuose viešųjų pirkimų dokumentuose „būtų integruotas lyčių aspektas, moterų ir vyrų lygybės principas“. Projekto iniciatorės kalba apie būtinas pažangos šioje srityje ataskaitas.
Ką visa tai reiškia ir kaip tiksliai bus įgyvendinama, vaizduotė gali pažerti tuzinus versijų. Pavyzdžiui, kaip suprasti tą 30 procentų – tiek tarp vadovų mažiausiai turės būti vyrų ar moterų? Tačiau neverta gaišti laiko fantazuojant. Svarbiau užčiuopti reikalo esmę. Jaučiate socialistinio feminizmo dvelksmą? Girdite aidinčią radikaliąją isteriją?
Ji komplikuoto ir globalaus XXI amžiaus fone savo aršia, prievartos elementų turinčia dvasia artima priešingam įsitikinimui – bobos vieta prie puodų. Šios dvi pusės vakarietiškoje terpėje skiriasi tik tuo, kad pastarosios šalininkai į įstatymus nelenda. Jų romantiškos svajonės – toli nuo realybės.
O kovotojai už lygias galimybes tikrovę stengiasi iškreipti praktiškai. Keisčiausia, kad moteriškos kilmės priespauda skverbiasi į šalį, kurią ir taip jau valdo damos. Štai Seimo pirmininkės viena po kitos. Ministrės. Partijų vadovės. Prezidentė, sėkmingai einanti antrąją kadenciją, beveik vieningai sutariama, – irgi moteris. Dar vardyti? Prašom. Vis aplinkybės supuola, kad naujomis teismų pirmininkėmis tampa moterys.
Negaila ir šaunu, bet tol, kol nėra spaudimo, kad lytis atsidurtų aukščiau gebėjimų ir kompetencijos. Taikant lyties kvotas sutrikdoma natūrali darbo rinkos tėkmė ir hierarchija. Šiandien bent galime pasiguosti, kad kol kas išpurtusios feministinės represijos įstatymų lygiu apimtų tik valstybės įstaigas.
Nepriklausomai nuo to, kas jose dabar šildosi – vyrai, moterys ar neatpažinta trečioji lytis, vis tiek atsakomybė ten kolektyvinė, tiksliau, jokios. Štai Vilniaus savivaldybės švietimo skyriaus konsultantės gali be gėdos jausmo numykti „nežinau“, kai jų teiraujamasi apie vaiko priėmimą į darželį ir dėl įstatymų, susijusių su priešmokykliniu ugdymu.
Paštininkė gali vėl patingėti nuslinkti iki jūsų laiptinės ir įmesti jums skirtą svarbų laišką. Juk ji bus visiškai nekalta ir liks nepastebėta kaip pati švenčiausioji mergelė, jei jums kils bėdų dėl to, kad laiško negavote laiku.
O muitinės atstovė ryšiams su visuomene gali sau leisti neatsakyti į žurnalisto raštu pateiktus klausimus net ir praėjus terminams, kuriuos numato Lietuvos respublikos teisės aktai ir sveikas protas. Biudžetinei įstaigai nėra ko pasitempti ar dėl ko jaudintis.
Taigi, klastingos lyčių lygybės ašakos neramina ne todėl, kad keliais daugiau vienos lyties individais užpildytų ir taip prikimštas biurokratines lesyklas – mokesčių mokėtojams nuo to gyvenimas nei palengvės, nei pablogės. Vyrų situacija iš esmės irgi nesikeis, nes gintaro krašte ši rūšis vis tiek jau nyksta savaime, jos nė naikinti nereikia.
Neramina, kad valstybės užantyje vyksta bandymai su naujosios diktatūros embrionu. Tik vienas iš jų – moterų ir vyrų skaičiaus reguliavimas valdyme po lygybės priedanga. Gali būti, kad viešasis sektorius – apšilimui. Juk dar 2011 m. Europos parlamentas priėmė rezoliuciją „Apie moteris įmonių vadovybėje“ ir pasiūlė didinti moterų kvotas.
Tad tik laiko klausimas, kada vietinė valdžia, sekdama Briuselio, o gal grynai skandinaviška beprotybe, pradės ir pridėtinę vertę kuriantiems verslininkams nurodinėti, kam procentiškai pagal biologinę prigimtį arba seksualinę orientaciją leisti įsidarbinti, o kam, atsižvelgiant į lytį, – kelią užkirsti ir darbo šykštėti.
Kad ši kontrolė ir barjerai žiauriai neskambėtų, jie bus politkorektiškai pavadinti pozityviosios diskriminacijos priemonėmis. Dar vienas atvejis, kai iš labiau patyrusių Vakarų galima būtų imti daugybę gerų pavyzdžių, bet išeitų kaip visada.
Iš tikrųjų daugiau logikos ir realios naudos būtų iš normos rūšiuoti asmenis į tam tikras pareigas pagal akių spalvą, krūtinės dydį ir blakstienų storį. O geriausia būtų, jei besiblaškantys tarp tariamų ir dirbtinų problemų mūsų trispalvės politikos veikėjai pasirūpintų įstatymu, kuris įpareigotų valstybines įstaigas tarnautojus atsijoti pirmiausia pagal protą ir bendrą aplinkinio pasaulio virpesių pajautimą.
