Šiam didžiajam Europos teisės ir politikos dokumentui sukako 800 metų.
Lietuva tapo monarchija 1253 m. liepos 6 d. Tai tas pats metas – „Magna Charta Libertatum“ epocha. Mes – šiapus, o ne anapus didžiųjų europinių procesų. Mes – periferinė ir vėluojanti, bet Europos dalis. Jei norite, dalis politinių Vakarų, kurių istoriją persmelkė įtampa tarp monarchijos ir respublikos. Dėl respublikos buvo žudomi monarchistai, lygiai kaip monarchistai nesigailėjo respublikonų. Nuo Romos respublikos ir Romos imperijos iki Didžiosios Britanijos ir JAV, po to Nyderlandų ir Prancūzijos.
Senovės Romos patricijus Lucijus Junijus Brutas dalyvavo egzekucijoje savo sūnų, kurie išdavė respubliką siekdami perversmu sugrąžinti karalystę. Paklaustas, ar tikrai stebės sūnų egzekuciją, Brutas atsakė, kad jo, kaip tėvo, širdis plyšta ir jis rauda dėl jų mirties, bet sykiu jo, kaip piliečio, pareiga yra stebėti teisingumo vykdymą respublikos išdavikams.
Brutu vėliau ypač žavėsis Florencijos humanistas, istorikas, politikas ir diplomatas N.Machiavelli – aistringas respublikonas, teigęs, kad monarchijoje svarbiausias asmuo – išmintingas valdovas, o respublikoje – patriotas ir pilietis (beje, tai tas pat).
Ne veltui Lucijaus Junijaus Bruto palikuonis Markas Junijus Brutas dalyvaus nužudant Gajų Julijų Cezarį – Cezaris prieš mirtį jam tars: „Ir tu, Brutai“, o Brutas tikės, kad ne jis išdavė Cezarį, o Cezaris išdavė respubliką.
Liepos fatalizmas – JAV nuo Jurgio III ir Didžiosios Britanijos atsiskiria 1776 m. liepos 4 d.; Prancūzija pradeda revoliuciją ir savo monarchijos naikinimą 1789 m. liepos 14 d.; o mes liepos 6 d. tampame valstybe.
O kur mūsų dramos monarchijos ir respublikos istorijoje? Jų nėra – veikiau tai svajonės. Tik dešimt metų karaliumi pabuvo Mindaugas, bet jo dėka Lietuva tapo europine valstybe.
Vėliau karaliaus sostas ir skeptras tampa lietuviška politine svajone – neįvykęs Vytauto Didžiojo karūnavimas yra ištisas Lietuvos istorijos siužetas. Mes – trumpalaikė karalystė, vėliau sukūrusi Dviejų Tautų Respubliką, po to – Antrąją Respubliką ikikarinėje Europoje, o galiausiai – Trečiąją Respubliką, ES ir NATO narę, bet vis dar besiilginti buvusios monarchijos.
Tai istorinė lietuvių melancholija – lyg portugalų liūdną romansą fadą pagimdęs „saudade“, liūdesio, nostalgijos ir laukimo lydinys, pats kilęs iš ilgesio 1578 m. Maroke paslaptingai dingusiam Portugalijos karaliui Sebastianui. Lietuviai iki šiol ilgisi karaliaus Mindaugo ir karaliumi netapusio Vytauto Didžiojo.
Dar viena lietuviška svajonė – epas. Apie jį svajojo V.Krėvė-Mickevičius, slapta vylęsis, kad jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ jei ir netaps nacionaliniu epu, tai bent pavaduos jį. Jie užpildė šią spragą tuo metu, kai reikėjo mobilizuoti istorinį sentimentą trapiai Lietuvos būklei įsisąmoninti ir išlikti.
Dėl panašaus, nors laikotarpio ir patirties požiūriu gerokai skirtingo poreikio apie epą svajojo ir Just.Marcinkevičius, savo dramine trilogija siekęs pavaduoti epą. „Mindaugas“ – tai valstybė ir jos pradžia; „Mažvydas“ – spausdinta knyga ir nacionalinė kalba; „Katedra“ – bendras projektas ir prasmingos ateities galimybė (arba kultūra, kuri iš esmės tai ir reiškia).
Įdomu, kad „Mindauge“ nuskamba makiaveliški motyvai – reikia daug kraujo, išdavysčių ir brutalumo, kad tėvynė žengtų į civilizuotą politiką ir daugiau niekada nebesugrįžtų į barbarybę. Jei sukūrei valstybę, tapsi tautos herojumi, bet jei praliejai kraują ir nieko nepasiekei, būsi niekinamas arba tapsi istorijos parašte.
Tad šių dviejų svajonių neįgyvendinome – neturime nei monarchijos, nei epo. Tačiau turime modernią europietišką valstybę ir visuomenę.
