Lazdijų rajono Būdviečio seniūnijos seniūnas Arūnas Kundrotas prieš kurį laiką gavo griežtą paveldo saugotojų žinią – esą neprižiūrimos į saugomų teritorijų registrą įrašytos senos kapinės Paliūnų kaime.
„Kaip įrodymą gavau ir apžėlusios vietovės nuotraukas.
Pagal jas man neatitiko Paliūnų kapinių vieta.
Buvau įsitikinęs, jog kalbama apie tikrąsias kapines, kuriose paskutinį kartą buvo laidojama gal prieš šimtą metų. Šios kapinės neįrašytos į jokius registrus, tačiau mes jas nuolat prižiūrime – tvarkome aplinką, šienaujame. Mums net sakyti nereikia, patys rūpinamės.
Ant kalnelio viršaus dar yra išlikę du labai seni metaliniai kryžiai“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo seniūnas A.Kundrotas.
Galop jam pavyko su paveldosaugininkais išsiaiškinti, kokią teritoriją jie turi omenyje.
„Pirmiausia aš jiems paaiškinau, jog jų minima vietovė priklauso Aštriosios Kirsnos kaimui. Be to, toje vietoje niekada nebuvo laidojami žmonės. Aš šiame krašte gimęs ir augęs, todėl gerai žinau.
Sovietmečiu kitoje kelio pusėje buvo didelis kompleksas. Iš jo arkliais būdavo vežamos kritusios ar nusilpusios kiaulės ir užkasamos šioje vietoje.
Paveldosaugininkai, prieš įtraukdami tariamas žmonių kapines į registrą, galėjo bent užeiti į seniūniją pasikalbėti, būtume viską paaiškinę“, – stebėjosi seniūnas.
Jis prisipažino, jog bičiuliai ir kaimo gyventojai jau šaiposi iš jo: „Na, ar jau nušienavai kiaulių kapines?“
Seniausi apylinkių gyventojai pasakojo, jog toje vietoje galėjo būti užkasti per Antrąjį pasaulinį karą nušauti keturi rusų kareiviai.
Bet vietos gyventojai šią teritoriją vadina kiaulių kapinėmis ir tik gūžčioja pečiais svarstydami keistą paveldosaugininkų sprendimą.
Aštriojoje Kirsnoje gyvenanti 86 metų Birutė su nuoskauda pasakojo apie valstybės pradėtas saugoti gyvulių kapines.
„Tose vietose yra mano tėvuko žemė. Jis mirė 90 metų ir niekada neužsiminė, jog buvo kapinės. Dabar iš mūsų atėmė beveik 30 arų žemės kampą. Nerasi jokio žmogaus, kuris paliudytų šioje vietoje buvus kapines. Tegul pasako, ką ten laidojo?“ – daininga dzūku tarme stebėjosi senolė.
Seniūnas A.Kundrotas neslėpė, jog vidury privačios žemės netikėtai atsiradusi saugoma teritorija, kurią pasiekti galima tik perbridus kviečių jūrą ir įveikus gilų griovį, tapo tikru galvos skausmu.
„Ką darysi, – šienausime, kol iš registro išbrauks. O tai yra ilga ir sudėtinga procedūra. Šiandien darbininkai turėjo šienauti pakeles, tačiau tris jų atsiuntėme į šią vietą. Beprasmis darbas“, – apmaudžiai ištarė penkiolika metų seniūnijai vadovaujantis A.Kundrotas.
Vietą nustatė pagal gyventojų pranešimus
Alius Baranauskas
Kultūros paveldo departamento Alytaus teritorinio padalinio vedėjas
„Kapinių vieta buvo nustatyta pagal gyventojų pranešimus 1994 metais. Kasant žvyrą buvo rasta kaulų. Negaliu pasakyti, ar tai buvo žmonių kaulai.
Archeologiniai tyrinėjimai tose kapinaitėse nevyko. Nenustatyta, kiek buvo palaidota žmonių prieš 150–200 metų.
Ši kapinių teritorija buvo grąžinta į privatų sklypą, o vėliau perduota valstybei. Žemės savininkei buvo įteiktas teritorijos apsaugos reglamentas.
Vietos gyventojai žino, jog toje vietoje buvo kapinės. Neseniai patikrinome, radome jas apžėlusias, pareikalavome nušienauti. Seniūnijos pareiga prižiūrėti kapines.“
