Šitas argumentas taip prajuokino, jog net užmiršau, kad dėžėje – aštuonios ledų porcijos. Pakeliui sušveičiau dvi – vieną su mėtomis, o kitą su skaisčiu oranžiniu įdaru, gal persikų.
Grįžus į viešbutį krėsluose išvydau stūksant liūdnus senukus – viešbučio šeimininką ir nejauną jo žmoną. Jų nuolankūs žvilgsniai labai priminė mano senelių veidų išraiškas – kai nesitiki iš gyvenimo nieko ir stoiškai priimi nuosprendį.
Instinktyviai prišokau prie turkų ir atidariau ledų dėžutę. Kad žinotumėt, kaip jie apsidžiaugė! Džiugiai čežino blizgius ledų popieriukus ir kando it vaikai, supratę, kad eis į karuselę nemokamai.
O paskui nuoširdžiai pasakė: „Per šitiek metų tu pirma mus pavaišinai. Turistams mes ne žmonės – kambarių tvarkymo mašina. Bet variklis sustojo: panašu, kad bankrutuojame“.
Per tuos nelemtus ledus įsivėliau į ne savo istoriją, kurios man nepriklausė žinoti. Šeimininkas išvirė kavos ir mes visi kartu pribaigėme likusias ledų porcijas.
„Pernai mus ištiko didelė bėda. Bankrutavo vienas iš mūsų partnerių padalinių ir už visą sezoną negavome nė cento. Jie liko skolingi mums 50 tūkstančių dolerių“, – liūdnas prisipažino turkas.
Viešbučio šeimininkas sakė, kad dirba tik su dviem kelionių agentūromis, kurios iš Rusijos ir Rytų Europos gabena turistus į jo viešbutį.
„Įsivaizduok, jie pasiūlė mums nesikreipti į teismą, bet pasirašyti taikos sutartį ir kompensacijai bandė įkišti 300 dolerių, nors žmonių pernai jie atvežė daug. Kadangi nesutikau, liepė laukti. Kasdien vaikštau į banką, bet sąskaitoje – tuščia“, – pasakojo nelaimingas turkas.
O šiemet ištiko kita bėda – turistų labai mažai. Šeimininkas privalo mokėti personalui, o pats neuždirba nieko ir neramiai laukia, kada partneriai grąžins jo 50 tūkstančių.
„Mes suprantame, kad poilsiautojai nepatenkinti. Taupome viskam – ir maistui, ir higienos priemonėms, patys valome kambarius, o verda marčios. Tu jau atleisk, kad mūsų veidai kasdien tokie niūrūs. Esame labai įsitempę“, – dėstė prislėgtas šeimininkas.
Kaip turėjau jį paguosti?
Sakiau, kad retas Lietuvos pensininkas turi už ką nuvažiuoti prie jūros, kad Lietuvoje atlyginimai kritę, kad esame įsiskolinę, nors ir ne taip smarkiai, kaip graikai. Dar papasakojau, kad mūsų kaimai užmiršo, kaip reikia auginti kiaules ar karves, nes Europos Sąjunga moka, kad neaugintume.
Turkas klausė ir lingavo galva: kur ritasi pasaulis?
Sušveitę ledų, sudainavome dainą, nes per radiją traukė tą, kurią visi moka – Lietuvos kaimas ir Antalijos kurortas: „Only you-u-uu!...“.
Kuo istorija baigėsi? Nustojau piktintis pigiausia tirpia kava, o turkai kiekvieną rytą man atneša ant lėkštelės kokį skanėstą, kurio valgiaraštyje nėra. Čia nieko nepadarysi: nelabai skanu, bet valgau, nes negaliu pamiršti liūdnų jų žvilgsnių, nukreiptų į ateitį, kurios gal net nėra.
Ech turke, liūdnas senas žmogau, kitoje Viduržemio jūros pusėje. Kai grįšiu, nueisiu į kelionių agentūrą susižinoti, ar bankrotas buvo tikras.
