Todėl ne vienas žemdirbys nusispjovė ir nusprendė šįmet net nebešienauti – bus paprasčiau išparduoti karves ir imtis kitokios veiklos. Grasinama, kad rudenį pieno gamyba Lietuvoje gali sumažėti 50 procentų. Skelbiamos net apokaliptinės prognozės, kad šis sektorius visiškai sužlugs, o jam atkurti reikės daugelio metų.
Mažos pieno supirkimo kainos pastaraisiais metais kamuoja visos Europos Sąjungos karvių fermų savininkus. Palyginti su mėšlą miestų centruose iš traktorių priekabų vertusiais prancūzais, mūsiškių protestas, kai į srutų duobę buvo supilta 30 tonų pieno, tėra menkniekis. O juk lietuviams mokama bene mažiausiai visoje ES – vos daugiau nei 20 centų už kilogramą.
Sutramdyti perdirbėjus, esą siekiančius sužlugdyti ūkininkų planus burtis į kooperatyvus, pasiryžo pati žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė. Iš pradžių užsiplėšusi vos ne įstatymu nustatinėti pieno kainas politikė gretai gavo per nosį – juk ES tai neįmanoma.
Vis dėlto buvo priimtas nei skustas, nei plikas ir niekam nereikalingas įstatymas apie sutartis, įsipareigojimus ir kainų svyravimus. Valstybė apsiėmė nurodinėti, kiek kaina gali nukrypti nuo numatytos sutartyse.
Tačiau valdžia neturi jokių galių priversti perdirbėjų sudaryti tas sutartis su pieno gamintojais. Šie ir nesudarinėja. Juk sienų neliko, galima atsigabenti pieno iš Latvijos ar Lenkijos, nes ten rinka nėra reguliuojama.
Tokį beprasmį įstatymą prastūmę politikai galbūt užsidirbo dividendų kelių tūkstančių pieno ūkių šeimininkų akyse, bet daugiau – jokios naudos.
Reikia pripažinti, kad ir perdirbėjai nėra šventi, nors elgiasi kaip normalūs verslininkai – spaudžia ūkininkus žaliavą parduoti kuo pigiau.
Tačiau kartais lazda perlenkiama. Ypač kai pienininkus vienijančios asociacijos vadovas pradeda viešai aiškinti, kad papildomas centas už kilogramą ūkininko neišgelbės, o perdirbėjui jis esąs labai svarbus.
Rusijos paskelbtas embargas europiniams maisto produktams atskleidė ir mūsų pieno pramonės ydas. Kol šalia buvo milžiniška ir pelninga rinka, viskas atrodė neblogai.
Perdirbėjai akivaizdžiai buvo užmigę ant laurų, o gavę spyrį iškart nelabai suvokė, kur ieškoti kitų klientų. Tam reikia daug laiko, o namų darbus būtina paruošti iš anksto. Sūrines ir pienines valdantys verslininkai to beveik nedarė ilgus metus, kol veikė Rusijos link nusidriekusi eksporto grandinė.
Daugiau pirkėjų galima rasti ir pačioje Lietuvoje, o jie nori ne tik pieno ar varškės, bet ir ko nors išskirtinio. Tik pastaruosius keletą metų įmonės pradėjo gaminti aukštesnės kokybės ilgai brandintus sūrius, kurių turėti bent po vieną prekės ženklą tapo perdirbimo bendrovių prestižo reikalu.
Tik ar ne per ilgai tie sūriai noko ir brendo? Kodėl nebuvo atsigręžta į savus pirkėjus anksčiau? Tas pat galioja ir perdirbėjų rinkodarai, kuri tik neseniai pradėjo vaduotis iš amžino įšalo. Galbūt išskyrus gana unikalų sprendimą kurti „Džiugo“ užeigų tinklą, kuriame siūloma ir gaminių su šiuo sūriu, ir tai, kas tinka prie jų.
Dar visai neseniai perdirbėjai mėgdavo pasigirti, kiek daug jie eksportuoja pieno miltelių ar picoms tinkamo sūrio. Vis dėlto tai yra mažesnę pridėtinę vertę turintys produktai, kuriems pagaminti nereikia nei pernelyg daug pastangų, nei daug laiko.
Apie pridėtinę vertę pravartu susimąstyti ir patiems ūkininkams. Mažų kainų rimbas skaudžiausiai kirto tiems, kurie melžia karves ir parduoda žaliavinį pieną.
Užtat neteko girdėti, kad pultų skųsti tie, kurie laiku suvokė rinkos poreikius, nusipirko reikalingos įrangos ir pradėjo patys spausti varškę, nokinti sūrius. Juolab kad tokie nedideli cechai yra paslankesni ir kur kas greičiau už rinkos milžinus gali reaguoti į besikeičiančius klientų poreikius.
Neaišku, ar Lietuvos ūkininkus išgelbės ir ilgai statoma kooperatyvo „Pienas LT“ perdirbimo gamykla, kuriai buvo dosniai atseikėta ES paramos. Ar tikrai ji už pieną mokės daugiau nei dabartiniai perdirbėjai? Jeigu taip, ar sugebės konkuruoti? Galbūt pagaminti iš latviško pieno produktai bus pigesni? Atsakymų į šiuos klausimus teks palaukti bent iki 2016-ųjų.
Graudžiai juokinga girdėti kai kurių kooperatyvų vadovų pasakojimus, kad jie daro gerą darbą supirkdami pieną iš dvi ar tris karves tebelaikančių senolių. Pastariesiems tai vis dar įprasta, bet verslu ar pagrindiniu pajamų šaltiniu to niekaip nepavadinsi.
Dabartinė kainų krizė dar sykį parodė, kad pieno ūkių, kaip ir kitų, stambėjimas yra neišvengiamas, jei norima deramai konkuruoti ES rinkoje ir už jos ribų. Kelis šimtus ar tūkstančius karvių laikantiems ūkininkams ar bendrovėms lengviau susiderėti ir dėl didesnės kainos, ir ištverti sunkmetį.
Nėra abejonių, kad po kurio laiko kainos vėl ims kilti. Tokių bangavimų būta ir anksčiau. Juk prieš porą metų niekas iš ūkininkų neburbėjo, kad perdirbėjai jiems moka per mažai.
O ši krizė gali tapti postūmiu persitvarkyti.
Tai liečia ir ūkininkus, ir pieno perdirbimo bendroves.
