Į šiuos bei kitus klausimus turėtų atsakyti nelaimes šalies vidaus vandenyse ir jūrose
tiriantys Lietuvos saugios laivybos administracijos (LSLA) specialistai, bet jau dabar
aišku, kad 66 metų Marijampolės gyventojo, buriuotojo Antano Mieliausko prieš keletą metų
Vokietijoje pirktas 5,5 metrų ilgio laivas nebuvo pirmos jaunystės – statytas dar sovietmečiu.
Vyrai išsigelbėjo, moteris nuskendo
Trečiadienio popietę Kuršių mariose, už trijų kilometrų nuo Ventės rago,
Rusijos link su draugais plaukusio A.Mieliausko burinę jachtą ištiko
nelaimė – netikėtai ji pradėjo skęsti. Laivagaliui panirus į bangas, denyje buvę
šeimininkas ir jo draugas, 66 metų Artūras Matijošaitis, šoko į vandenį.
Po kurio laiko mariose plūduriuojančius vyrus pastebėjo ir ištraukė netoliese
sukinėjęsi žvejai. Artima A.Mieliausko draugė, 62 metų marijampolietė pedagogė
Vida Bartninkienė, nespėjo išsigelbėti – nugrimzdo į dugną su burlaiviu.
Sužinoję apie nelaimę, kateriu „Boomeranger“ į Kuršių marias išplaukė
Valstybės sienos apsaugos pareigūnai. Ties Ventės ragu jie pamatė tik iš vandens kyšantį jachtos stiebą – burlaivis jau buvo įsirėmęs į dugną.Marios smarkiai bangavo, kateris iš pradžių negalėjo priplaukti prie laivo.
Nežinojo, kur dingo bendrakeleivė
Žvejų išgelbėti A.Mieliauskas ir jo draugas A.Matijošaitis krante gelbėtojams
pasakė, jog laivo kajutėje buvusios V.Bartninkienės likimas jiems nežinomas.
Pasieniečiai dar apžvalgė už trijų kilometrų nuo Ventės rago nutolusį
nelaimės rajoną, tačiau dingusios moters niekur nepastebėjo.
Tąkart dėl blogų oro sąlygų gelbėtojams nepavyko apžiūrėti visų į marių
dugną nugarmėjusio burlaivio patalpų. Ketvirtadienio rytą pasienio tarnybos
pratęsė paiešką ir atrado nuskendusią moterį – ji gulėjo jachtos viduje.
„Sėdėjome denyje, kai jachtą staiga ėmė semti vanduo. Ji pasviro ant
šono, laivagalis pradėjo grimzti. Šokome į vandenį, bangos mus nunešė nuo
laivo. Buvome apsivilkę gelbėjimosi liemenėmis, plaukėme kranto link.
Visą valandą išsilaikėme vandenyje“, – pasakojo A.Mieliauskas.
Po nelaimės paklaustas, kur per avariją buvo jo draugė Vida, A.Mieliauskas
prisiminė, kad V.Bartninkienė sėdėjusi kajutėje: „Kur ji dingo, kai vanduo
ėmė semti jachtą, nežinau. Ji irgi buvo apsivilkusi gelbėjimosi liemene.“
Sėmė jachtą užplūdusį vandenį
A.Mieliauskas pasakojo, kad iš pradžių oras buvo geras, o vėliau
vėjas sustiprėjo. Laivagalis, užlietas bangos, staiga paniro į marias,
jachta atsistojo piestu ir nuskendo. Neaišku, kaip bangos per kelias
akimirkas nuskandino burlaivį, jeigu jis buvo sandarus ir stovus.
O gal vanduo jau anksčiau veržėsi į vidų per pravirą jachtos liuką, denio
sandūras arba laivagalio angą prie variklio, tik denyje buvę vyrai to
nematė, o V.Bartninkienė nesuprato, kas vyksta? Tai aiškinsis LSLA tyrėjai.
Pasak A.Mieliausko, bendrakeleiviai sėmė į jachtos vidų patekusį vandenį.
Dar jis užsiminė, jog atsidūręs mariose žvalgėsi Vidos, netgi bandė nerti prie laivo.
Kad ir ką šnekėtų burlaivio savininkas, bet jis draugu, išsigelbėjo o V.Bartninkienės žūtis buvo šiurpi.
Tą dieną marijampoliečių mariose neužklupo uraganas – vėjo greitis siekė tik
7 metrus per sekundę. Todėl patyrę buriuotojai ir stebisi, kaip toks „vėjelis“ sukėlė
bangą, nuskandinusią jachtą. Kitą vertus, vėjo gūsiai galėjo sustiprėti. Ar daug
reikėjo, kad toks „riešuto kevalas“ kaip A.Mieliausko jachta nugarmėtų į dugną?
Burlaivis dar greičiau galėjo nuskęsti, jeigu buvo nesandarus. Už jachtos techninę
būklę, jos parengimą kelionei, įgulos narių saugumą reisuose atsakinga ne šventoji
dvasia, o pats škiperis – savininkas ir laivavedys vienu metu.
Pagal nerašytas geros jūrų praktikos ir etiketo taisykles škiperiai grėsmingų
situacijų akivaizdoje pirmiausia pasirūpina keleiviais, įgulos nariais.
Kapitonas ir jo padėjėjai iš skęstančių laivų pasitraukia paskutinieji.
Lietuvos saugios laivybos administracija ketvirtadienio popietę dar nebuvo
gavusi oficialių žinių apie skaudžią nelaimę Kuršių mariose. Ši ne tik didelių
komercinių laivų, bet ir burinių jachtų bei motorinių katerių laivybą
kontroliuojanti valstybės institucija tokias nelaimes tiria ir neraginama.
Tokiais atvejais teisėsaugos įstaigos irgi atlieka ikiteisminius tyrimus
dėl avarijų vidaus vandenyse ir žmonių žūties priežasčių nustatymo.
„Kol kas žinome tik tai, ką skelbia žiniasklaida. Kokia nuskendusios
jachtos būklė, ar savininkas buvo įgijęs leidimą ją valdyti, nepasakysiu –
registruojame tik tokius pramoginius laivus, kurių ilgis – daugiau
kaip 6 metrai“, – kalbėjo laikinoji LSLA vadovė Danguolė Raugalienė.
Senolėms techninės apžiūros nereikia?
Pusmetriu trumpesnės A.Mieliausko jachtos nėra ir negali būti LSLA registruojamų
pramoginių ir sportinių laivų sąrašuose. Tikriausiai apie ją nedaug ką žino ir
Lietuvos buriuotojų sąjunga (LBS), ne taip seniai įgijusi teisę atlikti tokių laivų
technines apžiūras, egzaminuoti laivavedžius, suteikti jiems kvalifikaciją.
Anksčiau šias funkcijas atlikdavo Lietuvos saugios laivybos administracija, bet
LBS nariai tikino geriau viską išmanantys, gali patys susidoroti su užduotimis.
Už technines apžiūras, mokymo programas laivų savininkams, be abejo, reikia mokėti.
„Tokioms kaip manoji jachta jokių techninių apžiūrų nereikia“, – tvirtino
trisdešimt metų Suvalkijos ir kitų vietovių ežeruose buriuojantis A.Mieliauskas.
Daugiau kaip 40 metų tarnavęs A.Mieliausko burlaivis primena antikvarinę
vertybę. Paaiškėjo, kad jį įsigijęs ir palikęs dunksoti Kuršių marių dugne
su drauge Vida suvalkietis prie Ventės rago bures kėlė tik trečią kartą.
Prisiminė Gintaro Paulionio likimą
Marijampolės buriuotojų klubas, kuriam vadovauja Rimantas Dovydaitis,
pernai Kuršių nerijoje pastatė paminklą nedidele irkline valtele „Alfred Jensen“
perplaukusiam „baltų vikingui“ – klaipėdiečiui jūrininkui vienišiui
Gintarui Paulioniui. Grįždamas atgal į namus šis vyras per audrą žuvo netoli
Preilos. Bangų išplautas jo kūnas buvo rastas netoli gelbėjimo stoties.
Savo jachta „Sūduva“ skersai išilgai išraižęs Baltiją patyręs buriuotojas
R.Dovydaitis sielojasi dėl šiurpių tragedijų vandenyse: „Kas galėjo pagalvoti,
kad marijampolietę ne jūroje, o Kuršių mariose ištiks G.Paulionio likimas?
Gal įgula ne viską apskaičiavo, gal neįvertino savo ir jachtos galimybių“.
Tik vėjavaikiams atrodo, kad seklumomis paženklintos Kuršių marios, kurių
viduryje gylis siekia 5–6 metrus, buriuotojams nekelia jokio pavojaus.
Iš tikrųjų šiame didžiausiame Lietuvos vidaus vandenų telkinyje valdyti mažus
burlaivius ir katerius kartais net sudėtingiau nei atviroje Baltijos jūroje.
Marių vėjai šiurpina naujokus
Kuršių mariose buriuojantys sportininkai ir čia nuolat žūklaujantys
žvejai neretai patiria nuožmios stichijos galią, kai netikėtai užkaukę
vakarų krypties vėjai pradeda vartalioti jų laivelius kaip šiekštas –
vanduo semia denį, plyšta burės, kaip degtukai lūžta stiebai.
Net geriausi plaukikai, atsidūrę vandenyje su gelbėjimosi
liemenėmis, negali nusikapanoti iki kranto – sūkuriuojančios
povandeninės srovės juos nubloškia atgal į Kuršmarių vidurį.
Ties Juodkrante, už 300 metrų nuo kranto, taip nutiko jachtai
„Reptilija“, kuria plaukė du vilniečiai – iki 20 metrų per sekundę
staiga sustiprėjęs vakarų vėjas juos nubloškė į seklumą. Po to užklupo
tokia liūtis, kad vyrai nebematė artimiausio Kuršių nerijos kranto.
Buriuotojai mobiliuoju telefonu susisiekė su gelbėtojais.
Išplaukę į pagalbą pasieniečiai iš pradžių net nežinojo, kur jų ieškoti.
Patikimų navigacijos prietaisų neturėję vyrai ir patys sunkiai
orientavosi mariose – negalėjo nurodyti tikslios savo buvimo vietos.
Nelaimės ištikta „Reptiliją“ buvo nuvilkta nuo seklumos.
Vėjų aptalžyti ir bangų išskalbti buriavimo mėgėjai nenukentėjo.
Skendo uosto budėtojų akivaizdoje
Klaipėdos uoste, prie senosios Smiltynės perkėlos, smarkus vėjo gūsis
buvo apvertęs 12 metrų ilgio pramoginį katamaraną. Gerai, kad per
vaizdo kameras uosto akvatoriją stebintys dispečeriai pamatė vandenyje
besikepurnėjantį vyrą. Atskubėję gelbėtojai ištraukė klaipėdietį
buriuotoją, o jo katamaraną nuvilko į jachtklubą.
Viskas baigėsi laimingai tik todėl, kad burlaivis apvirto Klaipėdos
jūrų uosto tarnybų akylai kontroliuojamoje zonoje. Nuplaukęs gilyn į Kuršių
marias vyras pagalbos taip greitai nebūtų sulaukęs. Saugios
laivybos inspektoriai neatsargiam buriuotojui pareiškė tik pastabą.
Vidaus vandenyse ir jūroje suklumpa net ir patyrę meistrai. Prieš
ketverius metus bangos pasiglemžė garsaus buriuotojo, kauniečio Gintaro
Mincės, kuris sovietmečiu net triskart buvo tapęs SSRS čempionu
olimpinių jachtų klasėje „470“, gyvybę. Pusamžis vyras žuvo prie pat
Klaipėdos uosto vartų, kur jūra dažnai maišosi su dangumi.
Buriavimo virtuozas neišsigelbėjo
Lemtingą dieną G.Mincė savo jachta „Marius“ į Baltiją išplukdė vienos
turistinės firmos atstovus. Tragedijos liudininkai pasakojo, kad už
uosto vartų jūra staiga pasišiaušė, burlaivis pakrypo į bangas. Nuo
slidaus denio į audringą jūrą nusirito vieno keleivio šuniukas.
Netrukus tokia pati lemtis ištiko ir jachtos vairą vienam keleiviui
patikėjusį G.Mincę – žengė šlapiu deniu prie stiebo pataisyti burių,
staiga paslydo ir nusirito į šėlstančią jūrą. Nemokėję buriuoti
keleiviai suko ratus, junginėdami variklio pavaras sulaužė rakeną.
Kai jachta priartėjo prie G.Mincės, jis jau buvo nusilpęs nuo grumtynių
su bangomis, pamėlęs nuo šalčio – įsikabino į keleivių numestą virvę,
bet ja persijuoti ir užsirišti gelbėjimo mazgo jau nebeįstengė.
Bangos pasiglemžė ir trenerius
Pradingusio „Mariaus“ šeimininko bergždžiai ieškojo gelbėjimo
laivai, į orą buvo pakeltas ir kariškių sraigtasparnis. Skenduolio
kūnas po savaitės atrastas Smiltynės pajūrio moterų pliaže, prie
gelbėjimo stoties. Patyręs buriuotojas buvo be gelbėjimosi liemenės.
„Jeigu tuo metu jachtoje būtų buvęs bent vienas mokantis buriuoti žmogus,
tragedijos būtume išvengę“, – sielojosi žuvusiojo brolis Saulius Mincė, tą
dieną, kaip ir kiti „Mariaus“ įgulos nariai, negalėjęs plaukti į jūrą.
Nidos buriavimo sporto mokyklos treneris Valerijus Mamontovas,
išugdęs ne vieną garsų sportininką, per varžybas irgi nuskendo Kuršių
mariose. Vienas Lietuvos buriavimo čempionatas buvo paskutinis ir
jo broliui Vladui Mamontovui.
Prie Bulvikio – skaudi nelaimė
Kuršių mariose, prie pat Bulvikio rago, žuvo dar vienas buriavimo
aistruolis – Visagino atominės elektrinės direktorius Šarūnas
Vasiliauskas, jachta „Svajūnas“ plaukęs su savo draugu klaipėdiečiu,
žinomu chirurgu, medicinos mokslų daktaru Gintaru Žukausku.
Patyręs buriuotojas G.Žukauskas, anksčiau jachta „Laisvė“ įveikęs
audringąjį Horno kyšulį, tą naktį stovėjo prie vairo. Pastebėjęs, kad
Š.Vasiliauskas netikėtai įkrito į vandenį, mėgino gelbėti draugą – metė jam
lyną, kuris lyg tyčia nebuvo pritvirtintas prie jachtos klampės.
G.Žukauskas uždegė signalines šviesas, apsuko kelis ratus nelaimės
vietoje, bet Š.Vasiliausko nepastebėjo. Tada apie įvykį pranešė
gelbėtojams. Atplaukę pasieniečiai, švilpiant vėjui ir šniokščiant
bangoms, aklinoje tamsoje irgi nieko neįžiūrėjo.
„Ten buvo seklu, iki kranto – apie 300 metrų. Pagalvojau, kad Šarūnas
nepražus – kaip nors nuplauks iki kranto“, – pasakojo G.Žukauskas.
Vėliau Š.Vasiliausko kūnas rastas išmestas į seklumą. Jo gelbėjimosi liemenė
liko jachtoje – buvo sudėta į kuprinę.
Nustatyta Š.Vasiliausko mirties priežastis – iškritęs iš jachtos prigėrė vandenyje.
Pasak tyrėjų, prieš mirtį buriuotojas buvo apsvaigęs nuo alkoholio.
Buriuotojų veikla kelia įtarimų
„Su pramogine laivyba susietų tragedijų Lietuvoje nėra daug. Tiesa, katerių ir
jachtų savininkai dažniausiai nesilaiko saugaus plaukiojimo
vidaus vandenyse ir jūroje taisyklių – neturi laivų techninės apžiūros,
teisių juos valdyti dokumentų“, – kalbėjo LSLA vadovė D.Raugalienė.
Pernai pramoginių laivų savininkams dėl avarijų ir kitokių saugios
laivybos vidaus vandenyse taisyklių pažeidimų iš viso surašyta 190
administracinės teisės pažeidimo protokolų. Tarp pažeidėjų būta ir
tokių laivavedžių, kurie jachtas ir katerius su keleiviais vairavo išgėrę.
Burinio laivyno priežiūrą iš LSLA perėmusi LBS – visuomeninė organizacija.
Jos pareiga – kontroliuoti, kad jachtklubuose būtų tinkamai atliekamos
laivų techninės apžiūros, mokymai, kad tik teorinius ir praktinius
egzaminus išlaikę asmenys valdytų jachtas vidaus vandenyse ir jūrose.
D.Raugalienės manymu, pramoginių laivų registravimo, jų priežiūros bei
kontrolės funkcijas verčiau sutelkti vienose rankose: „Jau ėmėmės tam tikrų
iniciatyvų dėl kai kurių Vidaus vandenų kodekso nuostatų pakeitimo.“
˙