Stabdykime nuodėmingų pagundų karuselę!

Šis straipsnis – ne apie konkrečius atvejus. Čia nėra minimos jokios pavardės, istorijos ar nutikimai. Nenoriu simuliuoti netektimis. Tiesiog naujausių tyrimų oficialiais duomenimis 2014 metais nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų mirė net 81 žmogus (nuo 25 iki 35 metų) ir kodėl šis skaičius kasmet pastebimai auga? Beje, higienos institutas teigia, kad visos mirtys atsitiktinės perdozavus!

Daugiau nuotraukų (1)

Gerda Morozovienė

Jul 17, 2015, 11:21 AM, atnaujinta Oct 25, 2017, 5:45 PM

Kas nutinka, kad galvoje kyla mintis pirmą kartą paragauti, paskanauti, parūkyti, „šnioti“ (atsiprašau, nežinau kaip reikėtų tinkamai rašyti) narkotinių ar psichotropinių medžiagų? Kur būna tėvai, kai vaikai ima ir išeina iš namų nežinomais keliais?

Galbūt patys tėvai ir kalti, nepasiklausę savo atžalų apie jų laisvalaikį, draugus ir apie vėlesnius grįžimus namo? Turbūt ne veltui atlikti tyrimai rodo, kad tėvai su vaikais per mažai bendrauja, nebesišneka, o ir pačios atžalos užsisklendžia savyje norėdamos kuo greičiau patekti į suaugusiųjų pasaulį.

Ir būtent tai aš noriu įvardyti kaip pagrindinę priežastį, dėl ko atsiranda vis daugiau jaunimo, vartojančio narkotikus ir kitus kvaišalus. Jiems paprasčiausiai nebeįdomu būti su tėvais. Jaunimas nori kuo greičiau suaugti, o vienas būdų įrodyti savo valdžią ir nepriklauomybę – kvaišalų išbandymas.

Nesubrendusioms galvelėms atrodo labai, jų žodžiais tariant, kieta baliavoti per naktis naktiniuose klubuose, maukti kokteilius vieną po kito, o vėliau festivalius pratęsti rūsiuose šniojant narkotines medžiagas. Ten gi daug bendraminčių, akimirksniu padidėjęs draugų ratas, nesiliaujančios orgijos...

Ilgai svarsčiau, kas kaltas dėl tokių situacijų – paslydę vaikai ar kažką auklėjime praleidę tėvai. Ir mano atsakymas – kalčiausias tėvų aplaidumas. Pakanka vaikams leisti žaisti kompiuterinius žaidimus ir visiškai nepasiaiškinti, kas gi slypi jų virtualiame gyvenime. Pakanka leisti pirmą kartą negrįžti po vakarėlio į namus sutartu laiku.

Daugeliu atveju pasiteisina ir tai, kad tėvai linkę palikti vaikus vienus. Šiais laikais jie mano, kad užtikrinti vaikams laimę – tai suteikti finansinę laisvę, kuri, paprastai, ir sukelia didžiausias problemas: ieškodami didesnio uždarbio jie pamiršta, kad vaikams reikia ne materialių gėrybių, o meilės, jaukumo ir bendravimo.

Tėvai, pasiryžę gimdyti vaikus, turi žinoti, kad privalo prisiimti už juos atsakomybę. Ir tikrai neužteks nupirkti gražią suknelę, naują išmanųjį telefoną ar planšetę. Neužteks iš Norvegijos atsiųsti ir naujos sportbačių poros...

Nes labiausiai ko reikia mūsų vaikams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, yra meilė ir dėmesys. Nesuvaidintas, tikras ir nuoširdus. Vaikai turi justi, kad bet kada gali ateiti pas mamą ir pasipasakoti jai apie draugę, pradėjusią vartoti narkotikus, apie vyrą, kuris už kampo pasiūlė parūkyti žolės ir apie tą berniuką, kuris per prievartą norėjo pažinti nekaltą mergaitę.

Narkomanais ir priklausomais nuo kvaišalų per vieną dieną netampama. Iki to lygio, kai nebegali nerūkyti, nesileisti, nešnioti, praeina savaitės, mėnesiai, gal metai? Tas kur visą tą laiką būna artimiausias žmonių ratas? Kad ir kaip bebūtų banalu, jei žmonės nesijaustų vienišais, neišklausytais ar nesuprastais, jie nė sekundę nepagalvotų susileisti dozę ar nuėjus miške pašnioti. Tad čia ir slypi mūsų moderniojo XXI amžiaus civilizuotos šalies bėda – mūsų daug, bet mes labai vieniši...

Juk visi mes savo socialinių tinklų paskyrose turime daugybę draugų – vieni iš mokyklos, kiti iš aukštųjų, treti – neseniai sutikti bičiuliai. Tačiau ar galėtumei nors vienam iš jų paskambinti vidury nakties ir paprašyti pagalbos?

O ar pats suteiktumei pagalbą tam, kuriam jos labiausiai reikia šią akimirką? Raginu visus mus būti pilietiškais! Visi turime pažįstamų, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Padėkime jiems, ištieskite pagalbos ranką ir galbūt mums pavyks išgelbėti ne tik gyvybę, bet ir ir dar nespėjusią degraduoti sielą!

Tad, mielas žmogaus, kad ir kiek galėtume kalbėti apie tėvų nepriežiūrą, aplaidumą, nerūpestingumą, visgi niekas nekaltas dėl netekčių, dėl pirmojo slapto pabandymo išgerti ar parūkyti už kampo dar būnant moksleiviu, kaip tik tu pats! Juk nieks, apart tavo pačios rankos, tau nesuduoda dar vienos dozės, kuri yra dar viena vinis į tavo karstą.

Nes jeigu negali numatyti, kad į tavo automobilį įsirėš kitas, nes jeigu negali numatyti gresiančių ligų, tai tikrai gali numatyti narkotinių ir kitų psichotropinių medžiagų sukeliamus padarinius!

Juk esame pakankamai apsiskaičiusi ir išsilavinusi šalis. Tad ar tikrai toks tavo gyvenimo modelis? Ar tikrai nėra kelio atgal? Ir ar tikrai ne laikas dabar pat pasakyti STOP įsisiūbavusiai pagundų karuselei?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.