Dar kartą susimąstyti apie tai, ar Rusija – tinkama vieta rengti milžiniško masto futbolo šventę, verčia Emmanuelio Frimpongo istorija. Juodaodis žaidėjas, debiutuodamas „Ufa“ komandoje, neatlaikė Maskvos „Spartak“ sirgalių rasistinių užgauliojimų, parodė jiems vidurinį pirštą ir po akimirkos buvo išvytas iš aikštės.
„Ir ką?, – sakysite. – Panašių dalykų yra nutikę ir kitur – tarkime, Ispanijoje“. Yra, niekas nesiginčija. Bet tikroji E.Frimpongo istorija prasideda ne per rungtynes, o po jų.
Pirmą kartą žandikaulis nukara iš nuostabos, kai Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko pareiškia, kad nereikia pūsti skandalo burbulo: esą, FIFA mūsų paklaus, mes jiems atsakysime, o jūs visi, būkite geri, patylėkite į skudurėlį. Kita vertus, šitam veikėjui ką daryti ir sakyti nurodo vyriausias Kremliaus homo ir dar bent kelių rūšių fobas. Net jei tiesioginių instrukcijų nėra, ištikimas šuo visada žino, kada ir kaip lyžtelėti šeimininkui ranką.
Tačiau epizodo lukštenimas Rusijos sporto žiniasklaidos portaluose priverčia dar kartą pasitikrinti, ar nesapnuoji. Beveik niekas nekelia klausimo, kuriam laikotarpiui vertėtų ištrenkti „mėsą“ – taip „Spartak“ ultros vadinami todėl, kad kažkada jų komanda vadinosi „Piščevik“ („Maistininkas“) – iš stadiono tribūnų arba kokia suma turėtų būti nubaustas Maskvos klubas. Visiems įdomu viena – ar „Ufa“ pritaikys papildomų nuobaudų E.Frimpongui.
Į šį klausimą niekas iš karto neatsakė nei teigiamai, nei neigiamai. Bet klubo paramos futbolininkas kažin ar sulaukė.
„Ufa“ generalinis direktorius Šamilis Gazizovas pareiškė, kad E.Frimpongui reikėjo kentėti užuot užsidirbus raudoną kortelę nežaidybinėje situacijoje, o komandos žaidėjas Nikolajus Safronidi leido sau pašmaikštauti pareikšdamas, kad gal derėtų nukirsti legionieriaus iš Ganos pirštą – tada jis negalėtų tokių gestų rodyti. Michailas Zadornovas su bucais, ne mažiau.
Pagaliau neatlaikęs įtampos ar norėdamas sutrumpinti artėjančios nuobaudos laikotarpį prabilo ir pats E.Frimpongas. Jis atsiprašė.
Byla baigta – galėtumėte sakyti. Galėtumėte pasidžiaugti, kad dar vienas Amerikai padlaižiaujantis žurnalistas nesugebėjo deramai šliūkštelėti pamazgų kibiro ant tyros kaip kūdikio ašara Rusijos.
Arba priminti, jog rusai jau surengė nuostabias žiemos olimpines žaidynes Sočyje, todėl ir pasaulio čempionatas bus toks, kad visi aikčios iš nuostabos. Ir šiuo atveju – jokių pretenzijų pirmai teiginio daliai: Sočio olimpiada, nors ir kainavo įtartinai brangiai, pavyko. Bet lyginant ją su futbolo čempionatu verta nepamiršti poros niuansų.
Pirma – žiemos žaidynėse dalyvavo nedaug juodaodžių, o dauguma jų buvo pasislėpę už nepermatomų bobslėjininkų šalmų antveidžių. Antra, svarbiausia – „mėsai“ ar degradams iš kitus Rusijos futbolo klubus palaikančių grupuočių kerlingas ir skeletonas rūpi maždaug tiek, kiek Galapagų pingvinų mitybos įpročiai.
Futbolo čempionatas – kas kita. Stadionuose bus ir „mėsininkų“, ir CSKA palaikančių „arklių“, ir kitokio panašaus plauko elemento. Nesunku nuspėti, kaip jie elgsis, jei rusus pirmajame etape iš pasaulio čempionato išspirs – o po Sovietų imperijos žlugimo juos, jei jie ten yra, visada išspiria būtent šioje turnyro stadijoje, faktą nesunku patikrinti internete – tarkime, Gana ar Nigerija.
E.Frimpongo atsiprašymas jokių problemų neišsprendė. Neišspręs jų ir tai, ką siūlo sport-express.ru apžvalgininkas Dmitrijus Zelenovas, savo tekstą pradedantis teiginiu esą, jo nuomone, ir UEFA prezidentas Michelis Platini gerdamas su draugais vyno butelį pasišaipo iš gėjų arba juodaodžių – kodėl autorius taip mano, skaitytojui neaiškinama.
Bet, pasak D.Zelenovo, viešumoje M.Platini moka apsimetinėti bei laiku ir vietoje taikyti tinkamas klišes. Tolesnė straipsnio logika tokia: pasaulio čempionatą rengia FIFA ir, jei Rusija spjaus į jos taisykles, gali gauti dar riebesnį spjūvį atgal. Todėl viskas, ko reikia – apsimesti, kad didžiosios pasaulio dalies pripažįstamos vertybės – ir rusui prie širdies, nors iš tikrųjų taip nėra.
Savitas humoro jausmas ar cinizmo Everestas – spręskite patys. Bet kuriuo atveju, tai – ne panacėja: pusiau civilizuota Rusija apsimetinėti nemoka. Įrodymu galima laikyti ir E.Frimpongo epopėją, ir pralaimėjimą 2002 metų pasaulio čempionate Japonijai, po kurio beveik visas Maskvos dvasios ubagynas puolė į gatves medžioti tų, kurių akys bent kiek siauresnės už jų pačių. Nuo tada nelabai kas pasikeitė.
Rusija nėra pirma šalis, kuriai skubiai reikia spręsti rasizmo stadionuose problemą. Prieš 2012-ųjų Europos pirmenybes panašioje situacijoje buvo futbolo chuliganais irgi aptekusi Lenkija. Lenkai savo karą su rasistais laimėjo, bet jie iš karto garsiai skelbė žvėriškų bausmių sąrašus ir įtikinamai teigė, kad, cituojant „Dvylikos kėdžių“ personažą, deryboms čia vietos nebus.
Rusijoje net ministrai yra linkę kaip stručiai kišti galvą į smėlį ir problemos nematyti. Todėl, mieli tamsaus gymio inturistai, nusprendę savo akimis išvysti artimiausio pasaulio futbolo čempionato kovas, smagios jums 2018-ųjų vasaros svetingoje Rusijoje. Ir tepadeda jums Dievas.
